Ar maža ir užguita Lietuva gali tapti supervalstybe, arba, kaip rašo G. Beresnevičius, didvalstybe? Duodamas teigiamą atsakymą, eseistas griebia mūsų valstybę už pakarpos ir krato į visas puses, siekdamas visų pirma "išmušti" iš tautos visus mentaliteto nevisavertiškumo kompleksus. Per tuziną metų mes pasiekėme daugiau nei mums atrodo, Senoji Europa išsikvėpė, o mumyse slypi didžiuli vitalinė jėga, - sako jis. Mūsų tauta, sukurta Vyčio ir Rūpintojėlio sintezės, gali ir tiesiog privalo pasinaudoti joje tūnančiu potencialu ir įgyti kiek įmanomą didesnę įtaką globalizuojančiame pasaulyje.

Imperija, mes galime (turime?) virsti imperija. Tik ne senojo tipo, kaip JAV ar Rusija, o naujojo - "mūsų Lietuvos ir Europos imperija, (…), tolerancijos ir ribų imperija". "Tai reiškia pajėgumą tarpininkauti, pajėgumą palaikyti dialogą ir svarbiausia - Europos regalijų perėmimą", - aiškina autorius. Ir tikslas turi būti siekiamas didinant savo įtaką, visų pirma kultūrine ir ekonomine ekspansija į Rytus, kur "erdvė dar laisva", o lietuvių įdirbis ir autoritetas jau dabar žymus. Čia G. Beresnevičius siūlo įvairiausių priemonių kaip Lietuva galėtų tapti reikšminga jėga, anot jo, išsikvėpusioje Vakarų Europoje, bet jų visų neminėsiu, nes tam ir skirta ši knygelė.

Toks Lietuvos "darymas" imperija mane išties suerzino, nes manymas, kad imperializmas, ko gero, esti vienintelė bet kurios tautos panacėja, yra iš esmės ydingas. Tačiau "Imperijos daryme" galima aptikti ir daugybę įdomių samprotavimų ir siūlymų Europos Sąjungos ir ypač Lietuvos geopolitikos XXI a. I pusėje tema. Tuo ši knyga ir vertinga, jog brėžia Lietuvos perspektyvas, - kad ir pro itin individualią prizmę, - laikotarpiui po stojimo į ES ir NATO. Argi ne to kiekvienas prakutęs politikos kritikas Lietuvoje dabar pasigenda?

Štai jums anarchosindikalistinis vaizdelis: "Skirtingų sluoksnių identifikacija, interesų išsakymas ir gynyba turi pereiti ne tik į partijų, bet ir į profesinių sąjungų bei visuomeninių organizacijų rankas. Nieko čia keisto, ir tai vieninteliai judantys ir judinantys svertai - profesinės sąjungos ir intelektualų judėjimai ras kolegas ES, kuriuos domina tie patys dalykai". Galbūt idėja ir ne visiems priimtina, diskutuotina, bet įdomi ir konkreti, be to, kaip pastebi G. Beresnevičius, "mūsų mentalitetas, klaninis anarchistinis, čia ras gerą terpę".

Dar kontroversiškesni pasiūlymai ir pasvarstymai apie lietuvių karių legioną arba mafijos vaidmenį. Kažin kaip mūsų visuomenėje būtų priimta idėja, jog karingieji lietuviai turėtų sudaryti ES kariuomenės branduolį, pasiuntus į ją 10 tūkst., o gal net visus 60 tūkst. karių? O kam neužkliūtų mintis, jog savos mafijos taip pat nederėtų visai išnaikinti, nes ji mus saugo nuo kitų tautų (ir, be abejo, daug pavojingesnių) mafijos, pvz., čečėnų ar rusų? Ir tai tik dalis klausimų, kurių kiekvienas atskirai Lietuvoje galėtų sukelti aršius ginčus.

Bet labiausiai man patiko ironijos apibrėžimas: "tai parašiutas, atsarginis parašiutas lemiamam šuoliui. Jei nesuveiks pagrindinis, liks ironijos, kuriuo galima nuplaniruoti apysveikiam". Ir nejučiomis (galbūt visai veltui) sukirbėjo mintis: "Gal ir pačioje knygoje šis atsarginis parašiutas keletą kartų buvo išskleistas?"

Litauen, Litauen uber alles!