Nugrimzdo praeitin tie laikai, kai tikras lietuvis tegalėjo būti tik „Rymo katalikas“, nes šį tikėjimą išpažino jo tėvai, seneliai ir proseneliai, giminės ir kaimynai. Dabarties Lietuvon vis atkakliau braunasi įvairūs nauji religiniai judėjimai, siūlydami tai, ko neduoda tradicinis katalikų tikėjimas: naujumą, romantiką, laisvę rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, ar, cituojant G. Beresnevičių, „greitą sėkmę šiame ir aname pasaulyje“. Nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, daugiau jų tiki reinkarnacija, skraidančiosiomis lėkštėmis ir horoskopais, nei Jėzaus Kristaus prisikėlimu ar kitais katalikų tikėjimo postulatais. (Autorius netgi tvirtina, kad katalikybė Lietuvoje nė nebuvo įvesta, o tik paskelbta). Magija laikoma nekaltu žaidimu, religija ­ proto paklydimu, o į tradicines bažnyčias žiūrima kaip į susikompromitavusias atgyvenas. Žiniasklaida nuolatos ieško silpnųjų Katalikų Bažnyčios vietų.

Nepaisant to, Katalikų Bažnyčia neturi, nesiima iniciatyvos dvasiniame gyvenime. Užtat šios iniciatyvos imasi įvairios sektos, okultinės srovės. „Tai, kad Bažnyčia pagal reitingus vis dar aukštai, nieko nereiškia. Tai įpročio ir baimės dalykas“, – sako autorius. Ir šią knygą jis nori skirti tam, kad „atskleistų Katalikų Bažnyčios dinamiką ir šios dinamikos perspektyvas“ nūdienos grėsmių akivaizdoje.

Prie Europos grėsmingai artėja islamas. „Jis apie jokį sekuliarizavimą nekalba, atvirkščiai, net ir labiausiai demokratiškos islamo valstybės yra islamiškos iš pamatų, o fundamentalizmas kiekvienoje yra tiek stiprus, kad bet kada elementariais ir teisingais rinkimais gali paimti valdžią, ir tik generolai įsikišę išlaiko pasaulietinės valdžios dominavimą. (...) Europoje deramasi, ar, krikščionybę įrašius kaip pamatą, nebus įžeisti emigrantų islamo išpažinėjų jausmai, o kiekvienoje islamo valstybėje ši religija yra viešai ir oficialiai deklaruotas pamatas.“ Ir Europai reikėtų imti pavyzdį iš islamo, kuris „moka stovėti prieš Alachą pasirengęs bet kokioms užduotims“.

Fundamentalusis islamas, anot G. Beresnevičiaus, yra viena iš naujosios modernybės apraiškų. Jis remiasi Romos imperijos pavyzdžiu. Čia „tikroji modernybė buvo ne tai, kas ideologiškai buvo pristatoma kaip tokia“: romėnai manė, kad modernu – pliuralizmas ir tolerancija, pedofilija, homoseksualumas, hedonistinė filosofija. Tačiau tikroji modernybė, anot G. Beresnevičiaus, buvo tai, kas turėjo ateitį: krikščionybė, tuo metu dar buvusi nepastebima mažuma, krikščionių katakombos ir pirmieji kankiniai.

„Ateitį turėjo tie, kurie valdė gyvybingas idėjas“.

Kas turi gyvybingų iėjų šiais laikais? Tai islamo fundamentalistai, anarchistai, antiglobalistai. „Visi anti­ , tačiau pozityvią aiškiai apibrėžiamą idėją turi tik islamistai. Tiesiai ištarta ši idėja ­ nei daugiau, nei mažiau, kaip pasaulinis islamo įsiviešpatavimas“. Šviežiausia ir gyvybingiausia šios dienos srovė, anot G. Beresnevičiaus, yra fundamentalizmas ­ o ne kaip modernios ir pažangios pristatomos demokratija ir tolerancija, ne postmodernizmas, kurį autorius vadina šiandienine konservatyvumo išraiška, „paskutine konservatorių minties citadele“.

Europoje tokia tikrąja modernybe galėtų būti Katalikų Bažnyčia, kuri „yra ir lieka paskutinis bastionas, šiame skubiai besikeičiančiame pasaulyje atlaikantis ir išlaikantis žmonijos idealus, ginantis žmogiškumą“. („Bažnyčiai praradus vertybių saugotojos ir evangelinės tradicijos sergėtojos krivūlę, jau niekas (…) nebetrukdys daryti pinigus klonuojant žmones, marinant senyvus žmones urmu eutanazijos būdu, taip sutaupant pensijas, imti populiarinti gėjų gyvenimo būdą, idant šitaip sumažėtų Žemės gyventojų populiacija ir atsirastų naujų viešų gėjų poreikių ir patarnavimų rinka, moterys pagaliau galėtų apsieiti be gimdymo, ką feminizmas tikriausiai laiko vienu iš savo tikslų, ir tai būtų paskutinė emancipacijos fazė“) (Jūs tuo tikite? Aš – ne).

Tačiau Bažnyčiai irgi teks atsinaujinti ir imtis tam tikrų metodų, kuriais tikinčiuosius verbuoja naujieji religiniai judėjimai. „Modernūs laikai reikalauja modernaus atsako“, sako G. Beresnevičius. Jis pateikia net ir konkrečių pasiūlymų: „mestis idėjų ir ideologijų rinkon“, ­ tam reikalinga katalikška agresyvi žiniasklaida, reklama autobusų stotelėse, reklaminiai lapukai pašto dėžutėse, kviečiantys užsukti į artimiausią bažnyčią. Autorius siūlo vyskupams kviesti arbatėlėms vietos inteligentus, ieškti ryšių su verslininkais ir profsąjungomis, kitais krikščioniškais judėjimais, infiltruoti „savus žmones“ į politines partijas.

Šiuolaikinio pasaulio ir Katalikų Bažnyčios vietos/misijos jame apžvalgą kartkartėmis vis pertraukia savotiški „intarpai“ ­ viename įdomiai pasvarstoma apie lietuvių rašytojų religingumą, kituose autorius supažindina su Georgeso Bernanoso romanu „Kaimo klebono dienoraštis“ ­ šiame kūrinyje ieškoma sąsajų su šiandienos Lietuva; Philipo Yancey knyga „Jėzus, kokio niekada nepažinojau“ ­ puikiu Jėzaus istorijos papasakojimo šių dienų žmogui suprantama kalba pavyzdžiu, knygele „Tarp dangaus ir žemės arba klierikų laiškai“. Itin plačiai apsistojama ties Gabriele Amorth „Egzorcistas pasakoja: kaip atpažinti demoną ir kaip jo atsikratyti“, ir neveltui. Mat dažnam okultistui gali prireikti egzorcisto pagalbos. Juk „tai, kas okultinėms ir spiritistinėms praktikoms yra siekiamybė, kaip kad aiškiaregystė, ateities numatymas, aplinkos įtakojimas ir valdymas, - elementarūs apsėstumo požymiai.“

G. Beresnevičius pastebi ir dar vieną įvairiausių atvažiuojančių „mokytojų“ ir „pranašų“ keliamą pavojų: dažnai tokie meditacijų, gydymo, karmos „mokytojai“ tebūna pavieniai „specai“, neturintys ryšių su tradicinėmis, amžių patikrinimą atlaikiusiomis mokyklomis. Niekas jų ir jų sugebėjimų bei mokymų nekontroliuoja, „mokytojas“, paskaitęs kelias paskaitas ir kiek pramokęs mokinį „astralinių kelionių“ išvyksta, ir suviliotas mokinys paliekamas likimo valiai. „Rytuose to neįmanoma įsivaizduoti, nes mokinys bent dvidešimt metų turi joti mokytojui ant kupros tikrąja to žodžio prasme, kol gali leistis į normalią, patikimą kelionę pagal kokį nors metodą“, piktinasi G. Beresnevičius. Tokie nemokšiški, nevadovaujami kontaktai ­ ar su ufonautais, ar su angelais ­ neretai tampa psichinės ligos priežastimis.

Nepriimtina ir tai, kad ekstrasensai, okultistai programuoja žmogų ­ jie ir patys teigia, jog gali užprogramuoti žmogų pasveikti, dvasiškai tobulėti, negerti alkoholio… Tuo tarpu katalikybė neprogramuoja, ji tik duoda priesakus, kuriuos žmogus yra laisvas laužyti. Okultistui daro įspūdį tik apčiuopiami reiškiniai, demonstruojami stebuklai, pokalbiai su dvasiomis, aurų fotografijos ­ tikėjimo jis neturi.

Šokiravo aprašymas žmonių, kurie girdi balsus ­ juos G. Beresnevičius aprašo, kaip pats sako, „remdamasis lauko tyrimais, medžiaga iš Lietuvos, surinkta per maždaug dvidešimt metų“. Kartais atrodo, kad žmonės iš tiesų gyvena skirtinguose pasauliuose. Panašiai buvau pritrenkta sužinojusi, kad kai kurios moteriškės iš tikrųjų griebiasi tam tikrų būrimų/kerų, kuriuos visuomet laikiau, hm, etnografų tyrinėjimo objektu, ir jokiu būdu ne šiuolaikiniam žmogui veikiančia realybe. Skamba, tiesa sakant, košmariškai – saugok Dieve nuo visokių balsų ir antgamčių, demonų beigi angelų (baisūs juk, sako, visi angelai). Gera būti konservatyviu materialistu, kai pagalvoji.

Todėl viena iš knygos pabaigos tezių – lietuviams reikia laikytis Romos. Juk iš Romos kilo ir legendinis mūsų kunigaikštis Palemonas, ir, anot viduramžių metraštininko P. Duisburgo, baltų šventovės – Romovės – pavadinimas. „Visąlaik mes arba turėjome pagonišką Romovę, arba apibūdindavome save kaip Rymo katalikus, Romos tikėjimo išpažinėjus“, – sako G. Beresnevičius.

Ir dar – mums reikia susigrąžinti šventumą.

Kai kur su autoriumi galima nesutikti, ginčytis, ypač netikinčiam žmogui, tačiau kad knyga kupina gilių įžvalgų ir išminties, nepripažinti negalima.

Tikroji modernybė