Vieno veiksmo drama

VEIKĖJAI :

GERASIS apžvalgininkas – kupinas geriausių norų, tačiau šiek tiek sutrikęs.

PIKTASIS apžvalgininkas – jaučiasi apviltas, todėl piktas kaip velnias. Sako, ką galvoja.

VEIKSMO VIETA – kambarys, apstatytas knygų lentynomis, ant sienos kabo transparantas “Beresnevičius – jėga”, kampe – vienintelė Lietuvoje esanti mumija. Ant grindų telkšo alaus, viskio ir degtinės klanai. Tvyro aštrus spirito kvapas. Pro langus regėti kapinės, per kurias oriai žingsniuoja milžiniško dydžio kiškis garsiai deklamuodamas K. Binkio “Kiškių sukilimą”.

GERASIS karštligiškai varto “Paruziją”, veide – didžiulės intelektinės įtampos atspindys. PIKTASIS ironiškai žvelgia į šias pastangas iš už GEROJO nugaros ir vaiposi.

GERASIS, sustoja ties kažkuriuo puslapiu, pakiliai:

Naujasis lietuviškas postmodernas. Ironiška tragikomedija. Kažkuo primenanti „Dievų miško” ir „Baltos drobulės” mišinio šiuolaikinį variantą.

PIKTASIS, taikosi knygą subjauroti juodu markeriu:

Šiuolaikinį variantą? Ar ne per dažnai žodžiais “šiuolaikinis variantas”, “postmodernas” ir panašiais gudriais pasakymais maskuojame tą būseną, kai perskaitę kūrinį liekame besikasantys pakaušius ir savęs klausiame: ir kodėl aš gaišau laiką šiai beryšybei ? Ar tai, kad kūrinys neturi stuburo, normalios struktūros, yra nenuoseklus, neišbaigtas, nenušlifuotas, pilnas pasikartojimų – privalumas ir “postmodernas”? Ir palikime ramybėje amžinatilsį B. Sruogą ir A. Škėmą. Skirtingai nuo jų kūrinių, “Paruzija” neturi šansų įeiti į vadovėlinę lietuvių literatūros istoriją.

GERASIS, išsitraukia vienkartinę nosinaitę:

Juokas pro ašaras. Iš gyvenimo, jo beprasmiškumo, laikinumo.Kad nereiktų bijoti. O gal - siekiant drebėti iš baimės! (virpančiomis rankomis šluostosi ašaras).

PIKTASIS, žengia į šoną, išskečia rankas ir zombio žingsniu vėl artinasi link GEROJO:

Būtent tai A. Šlepikas tai pavadino“egzistenciniu siaubu”, ar ne? Bet, atleiskite, kur „Paruzijos” siaubas? Zombiai? Laumės, suėdančios girtuoklį? Sapalionės apie truputėlį slibinus karosus ar milžiniški kiškiai - ašpikai? O jums neprimena tai labiau baltosios karštinės sukeltų vizijų? Pikčiausia, kad juokinti G. Beresnevičius moka. Tad gal ir geriau reikėjo juokinti, kaip buvo daroma „Pabėgusiame dvare” – absurdiškai, ironiškai, taikliai. Gi dabar – iš tiesų, nei juoktis, nei verkti. Ne, verkti. (atima nosinę ir mėgina į ją išsišnypšti, bet persigalvoja ir irgi šluosto gausiai srūvančias ašaras.)

GERASIS, išsitraukia keletą enciklopedijų, taip pat G. Beresnevičiaus religijotyros veikalus:

Persmelktas teologija, mitologija ir kartais šiek tiek naivia buitimi, romanas „Paruzija” ryškiai išsiskiria iš visų kitų lietuviškų romanų. Kūrinyje laviruojama tarp labai rimtų ir visai nerimtų temų. Bandant geriau suvokti kas norima pasakyti nepakenktų ir gilesnės teologijos žinios.

PIKTASIS, irgi nulekia prie knygų lentynos, viena po kitos traukiamos visos G. Beresnevičiaus knygos:

Iš tiesų, pirmas “Paruzijos” skyrius naiviai verčia tikėtis kažko panašaus į U. Eco “Fuko švytuoklę ” – religinės aliuzijos, intertekstualumas, erotinės akimirkos, neįtikėtinas veikėjo virsmas. Bet tik pirmas. Toliau šalia Beresnevičiaus romanisto staiga išlenda Beresnevičius eseistas, pakartojantis tai, kas jau sakyta „Imperijos daryme” ar “Ant laiko ašmenų”, Beresnevičius - religijotyrininkas, geriantis palaidotą samanę, pasakojantis apie lietuvių laidojimo papročius ir užsiundantis laumes, vėliau – Beresnevičius memuaristas. Tai kas šią knygą rašė? Ar čia kaip tame anekdote: “oi, negirkite mano picos! Žinote, šaldytuve visokių atliekų buvo, tai ir sudėjau...” Pikčiausia – minimos temos yra fragmentiškos, menkai siejamos tarpusavyje, išbarstytos tarsi mozaika. Pasižiūrėkite, pvz., koks stebėtinai nenuoseklus ir nelygiavertis yra ketvirtasis skyrius – minties, laiko, siužeto šuoliai tokie, kad net suabejoji – apie kurį čia veikėją šnekama?

GERASIS, virpančiomis rankomis suspaudžia knygą ir kelia balsą:

Romano gelmė iš tiesų didelė, o kiekvieno matomame paviršiuje plaukiojatik tai, kas neskęsta! ( ir sutrinka – išsprūdo! )

PIKTASIS, triumfuodamas: Labai gerai pastebėta! Tik štai ar norisi giliau nerti į tokį vandenį, kurio paviršiuje – tai, kas neskęsta?

GERASIS, ignoruodamas PIKTĄJĮ, atsistodamas profesoriaus prieš auditoriją povyza:

Aliuzijos į Lietuvos istoriją pateiktos subtiliai, be abejo, su dideliu ironijos prieskoniu. Kaip kitaip būtų galima pavaizduoti visą tą velniavą, kuri virė, ir tiesa sakant, tebeverda.

PIKTASIS, atlaidžiai:

Iš tiesų, turbūt vienintelės skaitomos vietos, kur šis romanas yra panašus į absurdo romaną, tai yra policijos nuovados šturmo scena ir truputis ketvirto skyriaus. Na, o istorinio intarpo apie Kauną negalima vadinti aliuzija – grynas memuarizmas. Daugiau – jokių aliuzijų. Ar dėstomą “sąmokslo teoriją” jau irgi įrašysim kaip Lietuvoje populiarinamos minties, kad pasaulį valdo žydai ir gėjai, atspindį?

GERASIS, įsijausdamas:

G. Beresnevičius pasistengė į šį kūrinį sudėti ne tik religijos žinias ir gyvenimišką patirtį, su istoriniu Lietuvos prieskoniu, bet ir lakią vaizduotę, atmieštą sunkiai proto suvokiamais "atsitikimais".

PIKTASIS, kaire ranka sprigtuoja sau į pasmakrę:

Kitaip tariant: neišgėręs – nesuprasi. Ir čia visai nejuokinga. Matyt, ne veltui J. Ivanauskaitės perskaitytame laiške knygos pristatymo metu buvo pabrėžta, kad G. Beresnevičius atstovauja tai kartai, kuri „negalėdama sugriauti sistemos, alkoholiu bandė sugriauti save”. Deja, toji naujoji karta, kurią G. Beresnevičius „Ant laiko ašmenų” apibūdino kaip „visiškai palūžusią”, jau nebepajėgi suprasti net to alkoholio kiekio, kuris permerkia visą knygą. Klausimas – nelaimei ar visgi džiaugsmui?

GERASIS, stengiasi būti objektyvus:

Galima ginčytis, ar toks groteskiškas kūrinys sudomins ne itin išrankius skaitytojus, tačiau negalima paneigti, kad originalumu ši knyga pralenkia daugelį kitų. Knygos nerekomenduoju skaityt tiems, kas mėgsta lengvo turinio knygiūkštes. Tai išbandymas drąsiausiems aštrių pojūčių mėgėjams.

PIKTASIS, skuba papildyti:

Ir kantriausiems, mano mielieji, ir kantriausiems. Netgi tiems, kurie adoravo ankstesnį Beresnevičių - tai bus išbandymas. Juodas. Deja, originalumas irgi gali būti trūkumu. Šiuo atveju – dideliu. Pikčiausia – ši knyga turėjo šansų būti puiki, apie tai byloja keletas tikrai vykusių epizodų (pvz., nakvynė pelkėse, jau minėtas policijos nuovados šturmas) ir beveik visas pirmasis skyrius, kuriame prasideda ir baigiasi romanas, nes vėliau...

GERASIS, nutraukia PIKTĄJĮ ir meta paskutinį kozirį:

Bet juk tai - G. Beresnevičius! G. Beresnevičius, kuris, kaip visi žino ir pripažįsta, yra jėga!!! – rodo į transparantą.

PIKTASIS, atsidūsėdamas:

G. Beresnevičius gal vis dar yra jėga, bet “Paruzija” yra *pravalas . Metas susirūpinti ( sėdasi į rūpintojėlio pozą).

GERASIS, tyliaimurma:

„Postmodernu, originalu, nematyta, negirdėta, pravalas ... Kaip taip – G. Beresnevičius ir pravalas ?! Ne, bet to juk negali būti... Nors... Bet...) Galiausiai prisėda šalia BLOGOJO ir taip pat susirūpina.

UŽDANGA

Neišgėręs - nesuprasi. Deja.