Panašu, jog lietuvių autoriams, iki šiol rašiusiems tik esė, apysakas ar kitas smulkesnes formas, parašyti romaną jau tapo pareiga. Nesvarbu, kad tas "romanas" (?) gali susidėti iš kelių novelių (žr. "Posūkyje - neišlėk"), o gal tetrauks vos 110 psl. (kaip šis), bet leidykla tai vis tiek vadins "romanu". Nes, matyt, mėgsta lietuviai žodį "romanas" ir nelabai mėgsta žodžius "novelės" ar "apsakymai". Tad pasveikinkime Gintarę Adomaitytę - mano labai mėgstamą eseistę, publicistę ir vaikų literatūros autorę - tapusią romaniste.

Kai kas rašo knygas apie filosofiją, kai kas - apie finansus, o kai kas - apie knygų leidybą. Bent jau tokią užuomina mėgina įsiūlyti nugarėlė. Nugarėlėmis mes jau seniai nustojome tikėti, todėl net ir leidyklos "Giedra" veiklos užkulisiai mūsų neapgavo - nusišvilpt autorei ant tos leidybos, jai daug įdomiau knygas leidžiantys žmonės. O čia - Dieve Dieve, kokie tipažai, tarsi dramoje pristatomi jau pirmame lape: ASL* Pranas, kritikė Daiva "Vaikų pasaulis", redaktorius Jonas "Akyloji akis" ir kiti. Nors personažai vietomis šaržuoti, tačiau taip žaismingai ir švelniai, kad net ir matant šaržavimą nenukenčią jų komiškai graudus realistiškumas, tos įprastinės, kasdienės gyvo žmogaus problemos, prasidedančios alkoholiu, besibaigiančios selfestymu **, svajonėmis apie Paryžius ir, be abejo, lietuviškai Kar Waišku*** meilės laukimu. O koks dialogas tarp pagiringo redaktoriaus ir direktoriaus! (p. 73 - 75) Ir kokios šilkinės erotinės užuominos, slepiančios "pagrindinę" paslaptį. Ir šiaip - daug knygų, leidyklų, meilės, stebėjimų, mizanscenų, sporto (įsk. skraidančios lietuviškos tarybinės enciklopedijos tomus - och, znojnaja ženščina - mečta poeta !****).

Siužetas? Labai lietuviško detektyvo su kaimiškais nuodais ir degiu nekilnojamu turtu užuomazga, išvirstanti į komišką skandalą, kurio lietuvių literatūroje dar nebuvo! Žinoma, Whodunnit - ne pagrindinis klausimas.

G. Adomaitytė - stiliaus meistrė (žr. Šokis ant stalo). Žodis taupus, detalė tiksli. Vienas iš tų autorių, kurie moka rašyti jausmingai, tačiau jausmingumas nenuslysta į banalumą, seiles ir kitus kūno skysčius (tiesa, yra manančių kitaip). Bendrai, G. Adomaitytės tekstai man sudaro tą labai trūkstamą tiltą tarp lietuviškos kaimiškosios tradicijos ir miesto literatūros.

Trūkumai - net ir nedidelis metražas (110 psl.) pasirodo šiek tiek per ilgas tokiai istorijai.

Žinau, kad nei R. Baltrušaitytė, nei kas nors kitas nepavadins šios knygelės "metų debiutu", bet nemanau, kad autorė to siekė. Ji tiesiog parašė knygą, su kuria labai smagu praleisti vakarą. O po kelių nusivylimų dėl pasipylusių ir sunervinusių lietuviškų naujienų tai jau labai daug.

* - ASL arba Autorius Savomis Lėšomis, trumpinys paimtas iš U. Eco romano "Fuko švytuoklė ", geresniam termino supratimui rekomenduotina perskaityti ne tik tai, ką U. Eco rašo apie ASL, bet ir visą knygą, ypač jeigu esate susijęs su laukais, piliakalniais, rūtomis ar kitomis gėlėmis.

** - selfestymas (angl. Self-esteem) - savęs įvertinimas, kaip būtų lietuviškai? Saviįvertis? Nuomonė apie save? Savęspnuomonė?

*** - Kar Wai Wong, kultinis Honkongo režisierius, nupirkęs lietuvių sielas filmu "Meilės laukimas" ("In the Mood for Love")

**** - aistringa moteris - poeto svajonė (rus.), originalus posakio šaltinis gali būti kitoks, tačiau aš jį pasiskolinau iš I. Ilfo ir E. Petrovo šedevro "Dvylika kėdžių".

G. Adomaitytė