Laikai. Viduramžiai. Kryžiaus žygiai Azijoje pralaimėti – Jeruzalė atiduota musulmonams, todėl peštynės persikelia atgal į senutę Europą. Florencijoje, kaip ir kituose Italijos miestuose respublikose, vyksta kova tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperijos šalininkų.

Pagrindinis veikėjas ir šiais vadybos laikais būtina kviestinė „žvaigždė“: Dantė Aligjeris (1265-1321). Vienas garsiausių poetų, turėjęs didelės įtakos visai Europos kultūrai, – iš tiesų reikšminga figūra.

Pastaba. 1300-aisiais D. Aligjeris jau buvo išgarsėjęs kaip poetas (sonetai Beatričei parašyti ir jais žavimasi), tačiau kūrybos viršūnė – „Dieviškoji komedija“ – dar neapsiekta: ši poema parašyta 1307-1321 m.

Pradžia. Šiuo metu (t. y. 1300 m. birželio 15 d.) D. Aligjeris – vienas iš Florencijos priorų (prioras – renkamas pirklių ar amatininkų gildijos vadovas viduramžiais). Vidurnaktį atsibeldęs Florencijos miesto sargybos vadas praneša apie Šv. Judo bažnyčioje, esančios prie naujos miesto sienos, įvykdytą nusikaltimą. Kadaise čia būta vienuolyno, dabar pastatas apleistas ir naudojamas kaip gynybinis mūras ar statybinių medžiagų šaltinis: „Metams bėgant pastatas keitėsi, ir tie pokyčiai teikė jam keisto – iš dalies religinio, iš dalies karinio – ansamblio vaizdą“ (19 p.). Dabar bažnyčia restauruojama, tačiau joje dirbęs meistras Ambraziejus nužudomas. Kad atsakymai į pagrindinius klausimus – kas ir kodėl – bus komplikuoti, aišku iš karto:
„Negyvėlis buvo atremtas į vieną iš pastolius laikančių stulpų. Jis vilkėjo pilkšvus apdriskusius drabužius, rankos surištos už nugaros, kojos išžergtos, keliai kiek sulenkti, lyg būtų pasirengęs šokti. Galva ir kaklas padengti kalkių sluoksniu – šykšti jo fizionomijos kopija.
Dantė užgniaužė instinktyvų norą pulti jam į pagalbą. Sustingusi poza bylojo, kad jame vargu ar rusena kibirkštėlė gyvybės. Nužudytojo rankos buvo pririštos prie stulpo, o sukietėjęs kalkių skiedinys laikė jo galvą. Negyvėlis stovėjo lengvai palinkęs į priekį, kaip kraupi dekoratyvinė laivo skulptūra. „Charonas, mirusiųjų sielų keltininkas, galėtų pasinaudoti juo kaip valties puošmena“, pagalvojo Dantė. <...>
Dantė prisiartino prie lavono. Gyvas šis žmogus turėjo būti maždaug jo ūgio. Rodėsi, lyg stebi jį, pasislėpęs po kauke. Bet kaip jis galėjo išsilaikyti ant kojų? Vieno iš kareivių Dantė paprašė durklo ir keliais ryžtingais smūgiais nukirto rankas laikančias virves.
Aukos rankos nusviro į priekį lėtai, tarsi žmogus būtų gyvas. Bet kūnas, garsiai šūkčiojant ir žegnojantis visiems susirinkusiems, liko stovėti stačias.
Dantė ranka palytėjo kaukę. Skiedinys buvo visiškai sudžiūvęs, kietas kaip akmuo. Tai nepanėšėjo į statybinį skiedinį – žudiko ranka į jį įmaišė kažko daugiau. Kelissyk trinktelėjus į kietą apgaubą, kuris dengė negyvėlio pakaušį, šis stipriai suskilo. Taip kartą matė darant vienoje varpų liejykloje. Metalas pamažu laisvinosi iš jį sukausčiusios žemės, o apdangalas sluoksniais biro nuo kūjo.
Pasirodė galva. Kaklas virve buvo pririštas prie stulpo. Štai dėl ko žmogus išsilaikė stačias.“ (22-23 p.).

Siužetas. Ieškodamas nusikaltimo priežasties ir kaltininko, gildijos vadovas sužino vis daugiau naujienų: Florencijoje popiežiaus nurodymu kuriamas universitetas, nužudytuoju labai domisi inkvizicija. Studium kolegija, kuriai priklausė velionis ir į kurią kviečiamas ir pats poetas, kalba užuominomis, o elgetos žino daugiau negu priorai...

Realybė. Paslaptys paslaptimis, bet gyventi reikia toliau: romane labiausiai patiko viduramžių gyvenimo smulkmenos – šiame G. Leoni kūrinyje rasite įvairių detalių apie XIII a. pab. – XIV a. pr. Italijos miestų gyvenimą, to meto politines permainas, sužinosite šį bei tą naujo apie „Dieviškosios komedijos“ autorių. Nors knyga atrodo storoka (~330 p.), tačiau informacijos norėjosi daugiau, ypač kaip apie minimus laikus bent jau mano žinios skurdokos. Štai kad ir pats poeto: romane šiek tiek atskleistas charakteris (nervingas niurzglys, kurį kankina pasikartojantys galvos skausmai), apie sonetus Beatričei girdėta iš mokyklos laikų, o pagrindinė naujiena (bent jau man) – Dantės prioro pareigos (tikiuosi, kad tai ne autoriaus išmistas). Dar rasime informacijos apie maestro politines pažiūras... Ir viskas. Norintiems daugiau, teks ieškoti poeto biografijos arba pavartyti enciklopedijas, o skeptikams iškils klausimas, kam romane minėti Dantę, jeigu jį galėjo pakeisti bet koks kitas prioras. Iš kitos pusės, jeigu labai norisi pasinaudoti garsiu vardu, tai be šios asmenybės nelabai kas ir belieka: kokią dar viduramžių Italijos garsenybę galėtumėte greitai prisiminti?

Paslaptis . Gyvenimas lieka gyvenimu, bet kam įdomi realybė po Dan‘o Brown‘o romanų (čia ir čia): visiems reikia paslapties ir sąmokslo teorijų. Faktų, kuriuos kai kas nori nuslėpti, rasite ir šioje knygoje ir jie labiau įtikinami negu D. Brown‘o siūlymas Dievą laikyti Jėzaus sūnumi ir Marija. Tuo labiau, kad apie G. Leoni aprašomus laikus iš tiesų nedaug žinau. Ir kol šio autoriaus aprašyta legenda netapo „istorikų-žinovų“ argumentais ar tvirtai paremtais faktais, lieka pasidžiaugti gražia istorija.

Klausimas. Kadangi poeto kūrybą skaičiau tik mokykloje kaip privalomą literatūrą, todėl jos visai nepamenu. Tačiau vienas romano veikėjų Džanetas paprašo poeto paslaugos – parašyti ką nors apie jį (117 p.). Negi dabar reiks perskaityti visą Dantės kūrybą, kad sužinočiau, ar ką nors maestro parašė apie Džanetą?..

Trūkumas. Skaityti lietuvišką vertimą labai padėtų kai kurių žodžių paaiškinimai: italams jie gal ir nereikalingi, tačiau nemanau, kad daugelis žino, kad gonfalonieras – tai 1) XIII-XV a. Italijos miestų respublikų kvartalo arba viso miesto pašauktinių kariuomenės vadas arba 2) Florencijos pareigūnai: nuo 1289 – miestiečių vyriausybės apsaugos būrio vadas; nuo 1293 – vyriausybės vadovas; XV-XVIII a. – magistrato vadovas; gvelfai ir gibelinai – tai XII-XV a. Italijos politinės grupuotės, popiežiaus kovoje su Šv. Romos imperijos imperatoriais buvusios popiežiaus (gvelfai) arba jo priešininkų (gibelinai) šalininkų pusėje; terakota – tai poringa, žemos degimo temperatūros natūralios molio spalvos keramika. Visų šių bei daugelio kitų (tarp jų ir prioro) žodžių reikšmes galima rasti žodynuose, bet negi skaitydamas romaną bėgiosi žiūrėti į žodyną.

Asmeninė nuomonė: Leidyklos „Versus Aureus“ direktorius vienoje TV laidoje apie D. Brown‘o romanų reikšmę literatūrai pasakė (pakartosiu tik mintį, nes tikslios citatos nepamenu): „Nėra blogai, jeigu žmones pradeda skaityti ir atranda knygas nuo „Da Vinčio kodo“. Galbūt pradėję nuo šio romano, jie atras G. Leoni „Mozaikos nusikaltimus“, o po jų – ir U. Eco kūrybą. Blogai, kai pradėjus D. Brown‘u, juo ir baigiama.“ Linkiu gero skaitymo ir sėkmės žengiantiems aukštyn!

Savaitė iš nepoetiško Dantės gyvenimo arba pora laiptelių į viršų