Tai, kad G. Cook (Glenas Kukas) apdovanotas pasakotojo talentu, manau, mažai kas galės užginčyti. Jo knygos pritraukia supintu siužetu, gyvais veikėjų paveikslais ir netikėtais minties posūkiais. Nei pirmoje, nei dešimtoje Juodosios Gvardijos ciklo knygoje neįmanoma nuspėti, koks siurprizas laukia knygos veikėjų už kelių puslapių, o ką jau kalbėti apie visos istorijos baigtį. Pirmosios trys ciklo knygos - "Juodoji Gvardija", "Ilgėjantys šešėliai" bei "Baltoji rožė" (vienintelės iš ciklo išleistos lietuviškai), be abejonės, tikri fantasy perliukai.

Būtent šios knygos ir prikaustė prie grupės samdomų kareivių kelio per nesuskaičiuojamus mūšio laukus, kai matai kaip vienas po kito krenta kovos draugai ir nauji nariai atrodo netokie, nepanašūs ir dar nepatyrę. Tačiau tai tik laiko tėkmė ir permainos neišvengiamos. Dešimtoje knygoje išliko tik du veikėjai, pergyvenę visus dešimties knygų aprėptus kovos metus. Ir šie veikėjai jau seni, užleidę vadovaujančius gvardijos postus jaunesniems ir amžinai susilaukiantys priekaištų, kad trukdo pastariesiems savo seniokišku bambėjimu ir patarimais, kurie jau nebereikalingi.

"Kareiviai gyvena" - veiksmas vyksta prabėgus keturiems metams nuo devintosios knygos - "Vandenys miega" - veiksmo laiko. Juodoji Gvardija sustiprėjusi Nepažįstamų Šešėlių šalyje grįžta suvesti sąskaitas su savo senais priešais ir atstatyti teisybę jų gimtajame pasaulyje. Kranklys, senasis gvardijos metraštininkas, kadais buvęs ir josios kapitonas, dabar jau senukas, užleido vadovo vietą jaunai ir energingai Dremai. Iš mūšio lauko išeinantys su pergale Juodosios Gvardijos kariai pasiekia Tagliosą - miestą, prieš dvidešimt metų nusamdžiusį gvardiją, kad apgintų juos nuo Šešėlių valdovų agresijos ir vėliau išdavusį ir privertusį pasitraukti į kitą pasaulį - Nepažįstamų Šešėlių šalį. Sunkios kovos stipriai sumažina gvardijos narių skaičių, tačiau gvardija visada atsigaudavo ir jų istorija besitęsianti jau keturis šimtus metų nenutrūksta ir šį kartą. Juodoji Gvardija atsiskaičiusi su senaisiais skolininkais vėl grįžta į pasaulį, kuris juos priglaudė ir čia jie pratęs metraščius, bylojančius apie nenuilstamą karių dvasią ir ištikimybę savo tradicijoms bei vieni kitiems. Juodoji Gvardija - tai ne tik visokio plauko kariūnų rinkinys, tai viena didelė šeima, kur nėra tavo praeities, kur yra tik bendras ir sunkus kareivio gyvenimas.

Kukas knygą ir visą ciklą baigia šiais žodžiais: "Kareiviai gyvena. Ir nežino kodėl".

Visos dešimt knygų įsirėžė į mano sąmonę ir paliko ten dalelę to didžio nuotykio, apie kurį svajoja kiekvienas ir kuris niekada neįvyks.

Reziumuojant noriu pasakyti, kad gal ir ne visos dešimt ciklo knygų yra stiprios (šiai duočiau 7,5 balo), tačiau visos jos - viena nenutrūkstanti istorija ir perskaičius vieną knygą iškart ima graužti noras čiupti sekančią ir sužinoti kaip klostėsi gvardijos likimas toliau.

Dešimtoje knygoje Juodoji Gvardija pasitraukia į kitą pasaulį, taip lyg ir užbaigdama savo klajonių ciklą. Tačiau autorius nebūtų autoriumi, jei nepasilinktų galimybės pratęsti jos nuotykius. Bet aš jau nenoriu tikėtis vienoliktos knygos, nes kas per daug, tas nesveika ir dar negimė rašytojas, kuris galėtų neišsikvėpti rutuliodamas vis tą pačią istoriją.

Na kaip čia neperskaityti, jei kitką skaitėt...

P.S. Atkreipkite dėmesį - "Eridano" ir ACT dizainerių vizijos kartais sutampa... ;-)