Jis - nuoširdus, paprastas Toboso parapijos kaimo kunigas, paskutinis Don Kichotų giminės palikuonis, Tėvas Kichotas. Irgi nutik taip, kad vieną pavakarę tėvas Kichotas netyčia susidūrė su Motobo vyskupu, kurio "Mersedeso" ratas buvo nuleistas, pavaišino, jį užjautė, pavaišino arklienos bifšteksu ir pagirdė jaunu vynu, už šį krikščionišką darbą gavo puikią rekomendaciją, ir, nežiūrint jo tiesioginio viršininko, Lamančos vyskupo, pykčio, buvo tiesiai Romos popiežiaus pakeltas į Monsinjorų rangą, bet blogasis vyskupas mato išeitį - išvyti nekenčiamą monsinjorą iš jo parapijos, nes jam, tokio rango dvasininkui, tokia menkutė parapija nedera.

Kitas jis - rinkimus pralaimėjęs miestelio meras, dabar nuoširdus komunistas, nors ir studijavęs Salamankos universitete teologiją Enrikė Sankas, trumpiau - Sančas, nenorėdamas matyti valdžios perdavimo dešiniesiems, galvoja, kaip čia nusigrūdus kur nors, bet iki Maskvos per toli… Be to, jis mato ir rimtą priežastį - Monsinjorui Kichotui reikia violetinių kojinių ir Pechera (kažkokia dvasininko rūbo detalė, nešiojama žemiau apykaklės), o jų galima gauti, tikriausiai, tik Madride.

Trečiasis jis - Rosinantas, arba sukleręs "Seatas 600", dėl kurio mechanikas pažada, kad iki Madrido gal ištemps, bet va ar grįš - nežinia.

Taigi, Monsinjoras tėvas Kichotas ir komunistas Sančas sušoka į Rosinantą ir prasideda truputį beprotiška, truputį lyriška ir truputį tragiška kelionė per Ispaniją, kokia gali būti tik tada, kai susitinka du visiškai skirtingi žmonės.

Hmm… Nuskambėjo tarsi BTV filmo anonsas… O šiaip - tai labai šviesi, lengva, švelniai ironiška ir graudžiai juokinga istorija apie gana rimtus dalykus. Religinės tiesos, komunistinės dogmos, išverstakailiškumas, neapykanta kitokiam - viskas herojų mintyse ir pokalbiuose, viskas aptariama, sveriama, matuojama. Vienas iš tokių pokalbių (pirmas klausia Sančas):

"- Mane stačiai glumina tai, kad jūs, bičiuli, galite tikėti tokia galybe prieštaringų dalykų. Pavyzdžiui, kad ir Trejybe. Ją sunkiau įkąsti negu aukštąją matematiką. Galite išaiškinti man Trejybę? Salamankoje to nepajėgė padaryti.

- Galiu pabandyti. <…> Matote tuos butelius?

- Žinoma.

- Štai du vienodo dydžio buteliai. Juose buvo vienodas to paties derliaus vynas. Va, jums Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, o čia, pusbutelyje, Dievas Šventoji Dvasia. Vienodos substancijos. Vienos prigimties. Nedalomi. Kas ragauja vieno, ragauja visus tris.

- Aš niekad, net studijuodamas Salamankoje, nepajėgiau suvokti Šventosios Dvasios prasmės. Man visad atrodė, kad Šventoji Dvasia lyg koks perviršis.

- Mums juk nepakako dviejų butelių? Tas pusbutelis įžiebė mums kibirkštį, kurios abiem stigo. Be jo mums nebūtų taip gera. Gal ir neužtektų drąsos tęsti kelionę. Be Šventosios Dvasios gal net mūsų draugystė būtų nutrūkusi.

- Jūs labai išradingas, bičiuli. Aš bent pradedu suvokti, kaip jūs suprantate Trejybę. Žinoma, tikėti vis tiek ja netikiu. Ir niekad netikėsiu." (50 - 51 p.)

Bet absoliučių tiesų juk nėra, tad galiausiai vienam herojui ir Marksas pasirodo ne toks baisus, o kitam - ir Biblija ne tokia jau kvaila…

Laikas skaitant šią knygelę bėga nepastebimai ir jeigu norite paskaityti ką nors lengvo, bet protingo - labai rekomenduoju.