Pirmoji mano pažintis su garsiausiu G. Greene kūriniu įvyko ne knygos puslapiuose, o ekrane. Nelabai seniai ji buvo ekranizuota antrą kartą. Filmas man labai patiko ir išeidamas iš jo aš sau pasakiau: „Jeigu Holivude dar galima pastatyti tokius filmus, reiškia, su Amerika viskas tvarkoje“. Tad kai, ieškodamas ko nors lengvo, ką galima skaityti eilėse laukiant į įvairias įstaigas ar pas gydytoją, paėmiau knygą į rankas, jau žinojau, kad Tomas Fauleris man atrodys kaip britų kino veteranas Michael Caine, o Oldenas Pailas – Brendanas Fraseris, o knyga – kažkas panašaus į Fredericką Forsythą ar Tomą Clancy, tik šįsyk su kairiuoju nuokrypiu – juk 1986 metais kitoks nuokrypis vis dar buvo nelabai įmanomas. Na, žinote, daug daug veiksmo, intrigos ir mažai literatūros.

Bet jau pirmi puslapiai parodė, jog G. Greene‘as gerokai lenkia politinio detektyvo šulus. Tikėjausi gausių techninių detalių (pvz., Vietnamo karo laikų ginkluotė, specialiųjų tarnybų operacijos, bombų gamybos technologijos), o gavau lyrišką, menišką, tragišką ir tuo pačiu labai realistišką istoriją apie meilę, naivumą ir išmintį. Tik paklausykite:

„Jis turėjo pats susipažinti su visa aplinka, kuri įsismelkia į žmogų kaip įkyrus kvapas: su auksiniais ryžių laukais liūdnuose vakaro saulės spinduliuose; su trapiom žvejų meškerėm, knibždančiom ryžių laukuose kaip moskitai; su arbatos puodeliais senojo kunigo terasoje, jo lova ir reklaminiais kalendoriais, jo ąsočiais ir apdaužytais puodais, kitomis šiukšlėmis, susikaupusiomis per visą gyvenimą aplink jo krėslą; su kriauklės formos skrybėles dėvinčiomis merginomis, kurios taiso minų išardytus kelius; su Pietų auksu, jauna žaluma ir ryškiais apdarais; su tamsiai ruda Šiaurės spalva ir juodais rūbais; su priešų kalnų pusračiais ir lėktuvų ūžesiu“ (p. 21).

Ir tik tada susivokiau, jog G. Greene taip pat parašęs ir smagųjį „Monsinjorą Kichotą“, tada dabar jo palyginimas su Frederyck Forsaithu turbūt būtų netgi pirmojo įžeidimas. Bet grįžkim į ten.

Tomas Fauleris – vieno iš didžiųjų britų žurnalų reporteris Saigone. Kol kas Vietname įklimpę tik prancūzai, bet amerikiečiai irgi veliasi vis labiau. Nei vieni iš civilizatorių per prievartą nenori Ho Ši Mino vedamo komunistinio Vietnamo pergalės, todėl ir krenta napalmo bombos, kovojama dėl kiekvieno miestelio, galiausiai – ieškoma kažkokios „trečiosios jėgos“. Faulerį gyvenimas jau smarkiai apipešiojo, jaunystė irgi tik prisiminimuose. Rytuose jis seniai ir geriau negu daug kas supranta situacijos beviltiškumą bei karo priežastis, tad didelių tikslų sau nekelia: dirba savo darbą, o laimę jam teikia mylima moteris - vietnamietė Fuong. Tiesą sakant, Fuong turbūt yra tas vienintelis tikslas, kurį dar turi Fauleris. Bet čia į jų apgaulingą idilę įsiveržia labai tykus jaunas amerikietis – Oldenas Pailas. Prisiskaitęs aibę „tarptautinių santykių specialistų“ knygų apie Rytus, šventai tikėdamas demokratija, jis nori tik vieno – nešti ją šio nelaimingo krašto žmonėms. Apie būdus per daug nesusimąsto – juk tikslas pateisina priemones, tai sakė dar Machiavelis. Tik netikėtai Pailo gyvenime be demokratijos atsiranda dar viena meilė – toji pati Fuong.

Klasikinis trikampis, apie kurį rašė dar Šekspyras. Tik viskas vyksta kitoje civilizacijoje, ir susiduria ne tik jausmai – susiduria pasaulėžiūros, protas, sąžinė. Susiduria Faulerio gyvenimiškos patirties pagimdytas cinizmas ir žmogiškumas, Pailo naivumas, kietakaktiškas, pavojingas idealizmas ir vaikiškumas, Fuong ir viso jos pasaulio kitoniškumas. Pailas žino ir tiki tik vienintelėmis žaidimo taisyklėmis: puritoniškai amerikietiškomis, Fauleris netiki niekuo, pirmiausia – bet kurių besikišančiųjų gerumu. Ir kaip surasti teisiuosius jeigu: „Pažvelkime, pavyzdžiui, į kaodaistus. Arba hoahaosistus, arba binksiuenistus… į visas samdomąsias armijas, kurios parduoda savo paslaugas už pinigus arba iš keršto… Ir dar, tariau, yra generolas Tche. Jis buvo kaodaistų štabo viršininkas, o paskui pabėgo į kalnus kovoti su abiem jėgom – prancūzais ir komunistais…

- Jorkas rašo, - tarė Pailas, - kad Rytams kaip tik ir reikia trečiosios jėgos.“ (p. 21)

Pailo naivumas iš pradžių Fauleriui kelia juoką, norą traukti per dantį, viltį, kad gyvenimas viską sudėlios į savo vietas, kol viskas nepasisuka link labai tragiškų įvykių.

„Bekojis kūnas prie gėlyno tebetrūkčiojo lyg viščiukas su nukirsta galva. Iš marškinių buvo galima spręsti, kad jis rikša.

Pailas tarė:

- Tai siaubinga. – Jis pažvelgė į drėgną dėmę ant savo batų ir paklausė negerumo apimtas: - Kas čia?

- Kraujas, - pasakiau. – Jūs niekada nebuvote matęs kraujo?

Jis tarė:

- Reikia nusivalyti einant pas pasiuntinį…

Aš galvojau: „Kas iš to? Jis buvo naivus, o naiviųjų negalima kaltinti – tokie visada nekalti. Belieka arba kontroliuoti juos, arba sunaikinti. Naivumas yra savotiška beprotybė“.

Knygos perleidimas pasirodo labai laiku, kai pasaulis vėl ir vėl dalinamas į teisingą ir neteisingą, blogą ir gerą, o juk kaip žinome kiekvienas – nėra vien tik juodos ir baltos spalvos, yra vaivorykštė. Tiesa, gyventi ir pažinti visas jos spalvas – sunku. Naujo leidimo anotacija pilte nupilta nuo senojo leidimo, kuriame – aiškus pritempinėjimas politizuoto, bet visgi – bendražmogiško romano prie komunistinių „barikadų pasirinkimo“ lozungų. Tad išduosiu paslaptį – Fauleris nepasirenka nė vienos pusės. Fauleris padaro tai, kas tą akimirką yra teisinga. Bet tai su komunizmu turi mažai ką bendro.

Naivumas yra savotiška beprotybė