Apie knygą: Graham Swift – Vandenų žemė
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2010)
ISBN: 9789986396017
Puslapių skaičius: 368

Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.

Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).

– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną…

Taip jau pirmąja pastraipa autorius griebia skaitytoją už trumpo pavadžio ir pirmaisiais puslapiais įtraukia į detektyvinę istoriją, bet jau antrame skyrelyje iš žvaigždžių ir vandenų perkelia į dulkiną klasę, kurioje istorijos mokytojas Krikas, pagrindinis romano pasakotojas, užverčia vadovėlius, numoja ranka į programą ir pradeda:

- Seniai seniai…

Apie Fenlandą. Dar nuo tų laikų, kai čia užklysdavo vikingų laivynai, iki melioracijos, dumblių, šliuzų, flegmos, visa griaunančių potvynių ir žemsiurbių.

Apie Atkinsonų, aludarių šeimos, iškilimą ir jų incestines sąsajas su trimis Krikų vyrais. Jų likimus ir kasdienybę, kurioje mirtys, pamišimai, žmogžudystės, meilė (pirmoji, paskutinioji ir keliaguboji), keblūs santykiai (verslo ir lovos/pievos) – visas tas pilko, bjauraus, vandeningo palydovo komplektas.

Apie žmogų – pasakojantį gyvūną, katras ieško prasmės istorijoje (tik dažniau jam kas įlindo į kelnaites įdomiau nei 1789-ųjų įvykiai Bastilijoje), praeityje, revoliucijoje (valstybės ir galvos).

Apie vandenį. Juk sakoma, kad vanduo skatina medituoti.

Galima ir labiau paintriguoti siužetu: Kriko žmona negali turėti vaikų, nuo tada, kai penkiolikos pastojo ir „prisišokinėjo“, tad į senatvę sugalvojo pagrobti svetimą; Kriko nepilnaprotis brolis nužudė kaimynystėje gyvenantį vaikinuką; patį Kriką, mokytoją, ruošiasi pašalinti iš mokyklos, teliko atsisveikinimo kalba.

Bet siužetas čia nesvarbus: Swiftas gali rašyti net apie ungurių dauginimąsi, ką ir padaro 26 skyriuje, gali – ir apie vėją ar apie vandenų žemę, vandenį. Swiftas gali pasakoti apie bet ką. O jo pasakojimo stilius teka kaip tie skatinantys medituoti Feno vandenys.

„Vandenų žemė“ galėtų būti tobulas naujojo istorizmo pavyzdys, tik kad gotiškai fantasmagoriška atmosfera čia nepanaši į sausus istoriografijos kūrinius, o labiau primena Gabriel García Márquez‘o epą „Šimtas metų vienatvės“. Graham‘as Swift‘as sukinėja pasakojamos istorijos laikrodį pirmyn-atgal, lyg Milan’as Kundera pirma supažindina su siužetinės linijos epilogu, o paskui ima vynioti viską iš pradžių, vis peršokdamas (sugrįždamas) nuo vienos laikotarpio atkarpos prie kitos, vietomis įterpia lyg filosofinį esė, kuri galėtų būti savarankišku kūriniu. Ir visa tai pateikiama savitu, gyvu, turiningo žodyno, poetišku stiliumi, tokiu panardinančiu į meditaciją, artimu minėto Marquezo mistikai ir William Faulkner‘io ar Virginia Woolf pasąmonės srautui, o visuma neleidžia abejoti, kad autorius aprašytą kažkiek patyrė savo kailiu: tokia knygos gyvybė galima tik esant autobiografiškumui. Ir čia ne vien mano spekuliacijos: Swiftas kaip ir romano veikėjas Krikas studijavo istoriją ir dėstė mokykloje, bet daugiau sąsajų tarp Fenlando istorijos ir Swifto nepavyko aptikti.

Romanas „Vandenų žemė“ įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą ir, matyt, kartu su kritikų liaupsėmis tapo ir paauglių keiksmų objektu, nes tokį tekstą skaityti ir suprasti nėra lengva, dažniau ne pasimalonini, o nuvargsti, ir tam reikia ne tik nusiteikimo, bet ir susikaupimo, brandos, tinkamos aplinkos, užtat pabaigto teksto grąža bus keliariopai didesnė. Čia ne koks kišeninis, greitas skaitalas, kokiu mūsų knygynų lentynos pasipildo po kelis kassavaitę, o retas atvejis, kai lietuviškai išleidžiama kokybiška grožinė literatūra, su nepriekaištingu vertimu (vertė Laimantas Jonušys – tas pats, kuris pernai gavo Šv. Jeronimo premiją, o dar anksčiau, 2002 m. įgijo Metų vertėjo krėslą).

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt