Grant R. G. „KRUVINOS PASLAPTYS: SUKREČIANTYS ISTORIJOS MOMENTAI: ŽMOGŽUDYSTĖS, IŠDAVYSTĖS, BEPROTYBĖS“

Iš karto pradėsiu nuo pagyrimų: R. G. Grant‘o knyga „Kruvinos paslaptys“ – tai gražiai išleistas, puikios kokybės, gausiai iliustruotas, įdomus ir informatyvus pasaulį sukrėtusių pasikėsinimų pristatymas. Gera ir, būtų galima sakyti, maloniai skaitoma knyga, jeigu ne aprašomas objektas: žmogžudystės, išdavystės, beprotybės.

Ilgai nevarginęs pirštukų, pacituosiu autoriaus įžangą:
„Visuomenės pamatus sudrebinančios žmogžudystės, kurių aukomis tampa iškilios asmenybės, žinomos nuo neatmenamų laikų. Angliškai jų vykdytojai vadinami arabiškos kilmės žodžiu assassin <...>.
Šiuolaikinių hasasinų plačiąja prasme taikinys paprastai būna išskirtinę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, pasirenkami aukomis politiniais sumetimais ir turint tikslą sukelti sąmyšį, nors neretai šis terminas taikomas įvardijant ir sąmyšį sukeliančias žmogžudystes, įvykdytas be politinių motyvų, bei politinis motyvais įvykdytus mirties nuosprendžius be netikėtumo elemento. Kadaise tai buvo išimtinai karalių ir imperatorių likimas, kuris lemdavo, kad priešiškų jėgų kova dažnai baigdavosi smurtiniu valdovo nuvertimu, kurį įvykdydavo vienas iš aukščiausios valdžios atstovų varžovų, o pasikėsinimo auka asmeniškai pažinodavo savo žudiką.
Artėjant šiems laikams smurto aktai prieš žinomus žmones, kaip ir kiti gyvenimo aspektai, gerokai sudemokratėjo. Šios žmogžudystės virto ideologiniais motyvais veikiančių interesų grupių skiriamuoju ženklu, o jų pagrindu tapo religinė neapykanta, liguistas nacionalizmas arba revoliuciniai ar anarchizmo siekiai. Vis dažnesni tampa atvejai, kai žudikai nepažįsta savo aukos, kuri simbolizuoja nekenčiamą valdžią ir įtaką.
Grynai politinių žmogžudysčių vykdytojai dažnai būna sveiko proto ir nepažeistos psichinės pusiausvyros individai, įsitikinę, kad šaltakraujišką kraujo praliejimą pateisina šventas tikslas. Kita vertus, smurto prieš žinomus žmones besigriebiantis amerikietis paprastai yra iškreiptai tikrovę suvokiantis vienišius, bet kokia kaina trokštantis išgarsėti, užgraužtas savo menkavertiškumo jausmo, kurio manosi atsikratysiąs vieninteliu smurto aktu. Žudikas gali skelbti turėjęs kokį nors politinį motyvą – kaip Leonas Čolgošas, nužudęs prezidentą Viljamą Makinį, nors iš tikrųjų sunku įžvelgti, kuo jis skiriasi nuo kitų nevispročių, kurie žmogžudystei pasiryžo be jokių bendrininkų. Jei asmeninės paskatos kur kas svarbesnės nei politinės, beveik visada paaiškėja, kad žymaus žmogaus nužudymas tokiam individui tėra būdas pasireikšti <...>.
Apžvelgus per daugelį amžių įvykdytas žmogžudystes, kurių aukomis tapo iškilūs žmonės, tenka liūdnai konstatuoti, kad neabejotinai visos jos palieka beviltišką įspūdį. Kad ir kokie altruistiški gali atrodyti kai kurių politinių žmogžudysčių motyvai, pats šis aktas visada yra brutalus ir niekšingas. Asmuo, kurį kėsinamasi nužudyti, pasikėsintojams tampa pliku valdžios simboliu ar jų sufantazuota pamėkle, o ne gyvu žmogumi iš kūno ir kraujo. Tarp tų, kurie buvo aukštai iškilę ir krito nuo žudikų rankos, buvo nuostabiausių pasaulyje žmonių. Jokia žmogžudystė niekada negali būti pateisinama.“ (10-11 p.).
Skaitydamas šią enciklopedinio stiliaus knygą negali nesutikti su tokiu R. G. Grant‘o požiūriu į aprašomus įvykius.

Istorijoje pėdsaką palikę pasikėsinimai knygoje sąlyginai suskirstyti į devynis skyrius: „Istorijos lūžiai“ (Abraomas Linkolnas, Pranciškus Ferdinandas, Džonas F. Kenedis), „Kova dėl valdžios“ (Pilypas II Makedonietis, Julijus Cezaris, Kaligula, Tomas Beketas, lordas Darnlis, Petras III, Rasputinas), „Revoliucijos raugas“ (Maratas, Aleksandras II, Viljamas Makinis, Emilianas Sapata, Maiklas Kolinsas, Ernestas Rėmas, Levas Trockis, Aldas Moras), „Kovotojai už žmonių teises“ (Mahatma Gandis, Edgaras Everestas, Malkolmas X, Martinas Liuteris Kingas, arkivyskupas Romeras), „Dievo ir tautos vardu“ (kunigaikštis Itas, grafas Folkė Bernadotas, Robertas F. Kenedis, lordas Mauntbatenas, Anvaras al Sadatas, Indira Gandi, Icchokas Rabinas), „Slaptosios tarnybos“ (Reinhartas Heidrichas, Patrisas Lumumba, Ngo Din Džemas, Zoranas Džindžičius), „Pamišėliai ir maniakai“ (Džeimsas Garfildas, Hiujus Longas, Olafas Plamė, Ana Lind), „Sąmokslai ar tik nusikaltimas?“ (Romanovai, Stivenas Biko, Džonas Lenonas). Paskutinė dalis – „Žlugę sąmokslai“ – atrodytų turėtų kelti ne tokias niūrias nuotaikas, tačiau, deja, šiame sąraše be karalienės Viktorijos, Franklino D. Ruzvelto, popiežiaus Jono Pauliaus II minimos ir Vladimiro Iljičiaus Lenino bei Adolfo Hitlerio vardai.
Kaip knygos priedas (t. y. be nuotraukų ir smulkaus lemtingo įvykio aprašymo) „Kitos garsios žmogžudystės“ pateikiamas dar 49 kruvinų žmogžudysčių sąrašas.

Visi pasikėsinimai aprašomi tuo pačiu stiliumi: lemtinga diena ir aplinkybės, 10 svarbiausių gyvenimo datų asmens, į kurį kėsintasi, trumpa informacija apie tą, kuris kėsinosi (jeigu toks žinomas), keletas nuotraukų arba atvaizdų (tiek nukentėjusiojo, tiek žudiko), susijusi informacija apie kitą panašią auką ar nusikaltimą, bei alternatyvios, t. y. sąmokslo, teorijos, jeigu jos turi nors kokį pagrindą. Tačiau reikia pagirti autorių, kad tokiomis teorijomis knygoje nepiktnaudžiaujama: „Amerikoje itin paplitusios sąmokslo teorijos – jos sklandė ir tada, kai buvo nušautas prezidentas Abraomas Linkolnas, ir po šimtmečio, kai kulkos pakirto prezidento Džono F. Kenedžio gyvybę. Šios teorijos, nuaustos iš neišvengiamai prieštaringų balistinės ekspertizės išvadų bei liudytojų parodymų ir neretai inspiruotos nepasitikėjimo tais, kurie yra valdžioje, Jungtinėse Valstijose tapo būtinu kiekvienos politinės žmogžudystės ar nepavykusio pasikėsinimo priedu. Šioje knygoje laikomasi požiūrio, kad nors kai kurios paslaptys neabejotinai iki šiol lieka neatskleistos, vis dėlto paprastai labiausiai priimtina ta išvada, kurią sąmokslo teorijų kūrėjai paniekinamai vadina oficialia versija.“ (11 p.)

Ne visi nužudytieji buvo svarbūs asmenys (pavyzdžiui, pasikėsinimas į Pranciškų Ferdinandą buvo tiesiog pretekstas paskelbti karą, vėliau gavusį Pirmojo pasaulinio karo vardą), ne visi asmenys buvo verti žmogaus vardo (žr. Kaligulos ar A. Hitlerio istorijas), tačiau skaitant vienoje vietoje surinktus dokumentinius faktus apie šią istorijos pusę, nejučia apima neviltis dėl žmonijos praeities ir ateities.

Knygoje yra smulkių klaidų, tačiau jos negadina gero įspūdžio apie leidinį. Skirtingai nuo įspūdžio, kurį palieka aprašomi įvykiai.

Kita istorijos prizmė: žmogžudystės, išdavystės, beprotybės