Gustav Meyrink „GOLEMAS“

Legenda: Viduramžių Europos folklore Golemas yra molinis milžinas: pradžioje iš raudono molio nulipdoma dešimtmečio vaiko dydžio figūrėlė, kuri atgaivinama ištariant tam tikrą žodį (viename variantų - žodį "Dievas") ar šį žodį išrėžiant kaktoje. Tada Golemas labai greitai auga, tampa nežmoniškai stiprus, tačiau negali kalbėti ir neturi sielos. Jo paskirtis - atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, per šabą (šeštadienį - šventą žydams savaitės dieną), kai draudžiama dirbti. Tačiau ištrūksta iš šeimininko valios (kartais užmušdamas jį) ir sukelia įvairias nelaimes. Golemui sukurti reikia išmanyti Kabalą.

Legendos aiškinimas: Golemo kūrimas - tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą - žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio, atgaivinamas Dievo vardu, greitai auga, įgaudamas visa naikinančios jėgos. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus - Dievo, Golemas - žmogaus) pasaulį. Tačiau viena žmogui kaip kūrėjui neduota - jis negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Golemas mene: šį simbolį naudojo romantizmo atstovai (pavyzdžiui, E. T. A. Hoffmann'as). Kūrinio maištas prieš kūrėją panaudotas ir M. Shelley romane "Frankenšteinas". 1920 m. režisieriaus P. Weneger'o filmas (dar begarsis) laikomas geriausia legendos ekranizacija ir ekspresionizmo šedevro pavyzdys kinematografijoje. Tačiau labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustav'o Meyrink'o romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas.

Siužetas: viename sename žydų kvartale Prahoje dedasi keisti įvykiai, kurių centre - gemų raižytojas Atanazijus Pernatas. Jis neatsimena savo vaikystės, paauglystės, jaunystės ir net brandos metų. Neatsimena nei to ką veikė anksčiau, nei kiek laiko gyvena šiame kvartale - tik pastaruosius kelerius metus, kai jis pagal užsakymus raižo brangakmenius.

Atsitiktiniai įvykiai sukelia norą sužinoti savo praeitį, kuri nuo jo pasislėpė ar yra slepiama. Tuo metu kvartale prasideda neramumai, nes pasklinda gandai apie atgimusį Golemą, kuris, kaip žinoma iš patirties, neša nelaimes: sumaištį, įtarinėjimus, vagystes, žmogžudystes. Be bandymo atrasti save, pagrindiniam veikėjui taip pat rūpi išsiaiškinti Golemo paslaptį.

Meyrink'o Golemas: "Kas galėtų pasakyti, kad ką nors žino apie Golemą? - gūžtelėjo pečiais Cvakas. - jis laikomas legenda, kol galiausiai gatvėse įvyksta kas nors, kas staiga vėl atgaivina jį. Kurį laiką kalbama vien apie jį, ir gandai išpučiami neįtikimiausi, galiausiai jie ir subliūkšta, nes būna labai jau neįtikėtini. Istorijos pradžia, sakoma, siekia septynioliktąjį šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos paaiškinimus vienas rabinas padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą darbą nudirbtų.
Tačiau jam nepavyko padaryti tikro žmogaus - išėjo apdulkėjęs, maža ką nuvokiantis pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai kortelei, kurią rabinas jam tarp dantų įkišdavo ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.
Bet vieną vakarą rabinas pasimeldęs užmiršo išimti kortelę iš Golemo burnos. Šis apimtas šėlsmo pasileido tamsiomis gatvėmis daužydamas visa, kas kelyje pasitaikė.
Pagaliau rabinas prišoko prie jo ir ištraukė ženklą iš burnos. Tada tas dirbinys be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo ir neliko - tik molinė statulėlė, kuri lig šiol laikoma senojoje sinagogoje." (40-41 p.)

Romano stilius: mistika, siaubo literatūra ir simbolizmas. Romaną galima skaityti ir kaip lengvesnį "šiurpį", ir atskirai nagrinėti jo simbolius bei prasmes. Iš pradžių Golemas yra tik žydų legenda ("Taip vėl atgyja sakmė apie šmėklinėjantį Golemą, dirbtinį žmogų, kurį kaip tik čia, gete, iš paskirų dalių sudėliojo Kabalą išmanantis rabinas ir, įkišęs į burną užrašytą antskliautės magišką skaitmenį, pastūmėjo į tuščią automato buvimą. Kaip Golemas tą pat akimirką, kai užburtas gyvybės skiemuo buvo ištrauktas jam iš burnos, pavirto molio krūva, taip ir visi šie žmonės bemat sugriūtų be dvasios, vos vieno jų smegenyse užgestų smulkutė sąvoka, antrojo smegenyse - nereikšminga atrama, trečiojo - betikslis įprotis, o dar kito - gal vien miglotas ko nors neapibrėžto laukimas"; 27 p.), vėliau nurodomas jo pasirodymo tikslas - perspėjimas dėl būsimos iškrovos ("Kaip tvankos dienomis elektros krūviai kaupiasi ligi nepakeliamos įtampos ir galiausiai smogia žaibu, ar negali lygiai taip nuolat auganti niekada neišsakomų minčių, kurios nuodija geto orą, sankaupa išsiveržti tokiu psichiniu sprogimu, kuris mūsų sąmonės pamėkles išgena į dienos šviesą, ir, kaip kad gamtoje tvykstelėjęs žaibas, taip čia - užgimsta vaiduoklis, kuris, jei tik mes teisingai galime suprasti slaptąją formų kalbą, visa savo povyza, veido išraiška, eisena ir elgesiu atkartoja bendrosios sielos simbolius. Kaip kad tam tikri požymiai perspėja apie galimą žaibo iškrovą, taip ir čia bloga lemiantys ženklai praneša gresiant fantomo įsiveržimą į dienos karalystę."; 44 p.), galiausiai atskleidžiama ir tikroji Golemo prasmė: "nepažįstamasis, apie kurį sklinda gandai, turėtų būti fantazijos ar minčių vaidinys, kurį anas viduramžių rabinas pirma turėjęs sugalvoti gyvą , o tik paskui įkūnyti materialiai" (46 p.)
Knyga pilna simbolių, šifrų bei aiškinimų. Šiandien šis romanas yra objektas referatų ir mokslinių darbų, nagrinėjančių alchemijos, tada (ir vėl dabar) madingos Kabalos, ezoterikos atspindžius šiame vokiškajam ekspresionizmui didelę įtaką padariusiame romane.

Rekomendacijos: Šį G. Meyrink'o romaną vertino R. M. Rilke, F. Kafka, J. L. Burges.

Siužetas 2: be įvairių mistinių prasmių, romane įdomu sekti ir gyvenimiškas siužeto linijas, pavyzdžiui, kodėl studentas Charousekas taip trokšta atkeršyti senajam skudurininkui Aronui Vasertrumui, kaip jis tai padarys, ar bus pagautas tikrasis Karlo Cotmano žudikas, ir kita.

Stereotipai: romane dar jaučiama didelė romantizmo, kuriame neigiami veikėjai yra atgrasūs tiek vidumi, tiek išore, o teigiami yra angeliško grožio etalonai, dozė. Štai A. Vasertrumo paveikslas: "Pasišlykštėjimą kėlė ne nepaprastas jo bjaurumas (tas veikiau žadino atjautą: jis atrodė tarsi būtybė, kuriai vos gimus pati gamta, apimta pasišlykštėjimo ir įniršio, užmynė ant veido) - kažkas kita, nesuvokiama, kas sklido iš jo paties." (144 p.)

Praha: jeigu buvote Čekijos sostinėje, tai pastebėjote, kad suvenyrams šiame mieste dažnai naudojamas Kafkos atvaizdas bei vardas ir Golemas. Kai man teko Prahoje gerti midų, alų (tiksliau tik alų; bet užtat daug), taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, kas tas Golemas - čekiškos istorijos nesupratau, o vokiškai pasakotojas negalėjo paaiškinti. Perskaičius apžvelgiamą knygą, tapo aišku, kad G. Meyrink'as taip išpopuliarino Prahą, kad dabar šiame mieste rengiamos ekskursijos po romane minimas vietas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad pagrindinės veiksmo vietos yra senokai perstatytos (apie tai užsimenama ir paskutiniuose romano skyriuose), tačiau kai ką rasti galima.

Paskutinė frazė: "Turiu perduoti jums, kad jūsų skrybėlės nebuvo nė užsidėjęs, nes iš karto pastebėjo, kad susikeitė. Jis tikisi, kad ir jo skrybėlė nesukėlė jums galvos skausmo." (254 p.)

Asmeninė nuomonė: iš pradžių skaityti buvo sunkoka - slėgė mistikos, paslapties, užuominų kiekis, trūko siužeto aiškumo ir romano idėjos. Tačiau patiko, kaip knygoje kuriama slogumo, niūrumo nuotaika. Po to, kai pradėjo aiškėti simboliai, jų prasmės, viskas pasirodė daug įdomiau. Ir jeigu iš pradžių knyga buvo skaitoma lyg ir prievarta, tai sužinojus daugiau apie minimas legendas ir simbolius (pavyzdžiui, Golemą), norisi atsiversti dar kartą ir ieškoti, aiškintis, sekti detales ir paslėptas mintis.

Prahos legenda