• kūrybos pradžioje įtakos turėjo romantizmas, tačiau į Vakarų literatūros istoriją įėjo kaip realizmo klasikas;
• garsiausi kūriniai: romanai "Ponia Bovari", "Salambo", "Jausmų ugdymas";
• vienas pirmųjų iškėlė "menas menui" idėją, t. y. kūrybą laikė savamainiu tikslu, o ne pataikavimu skaitytojams ar kritikams;
• tiesiogiai įtakojo kai kuriuos rašytojus ar kūrinius: pavyzdžiui, O. Vaildas savo kūrinyje "Salomėja" panaudojo "Erodiados" ir "Šventojo Antonijaus išganymo" fragmentus, o A. Fransas viduramžių epochą vaizdavo remdamasis "Šventojo Julijono Gailestingojo legendos" stilistika;
• "Trys apysakos" (1877) - paskutinis baigtas G. Flaubert kūrinys, išleistas autoriui esant gyvam.

"Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos" simpatiškai išleistoje knygutėje (pradedant viršelyje panaudotu XVIII a. pab. raižinio fragmentu ir baigiant leidinio formatu) esančios apysakos apima skirtingus laikotarpius - tai ir pasakojimas apie tarnaitės gyvenimą XIX amžiuje, ir viduramžių legenda apie Šv. Julijoną, ir Šv. Rašto epizodas apie Erotą bei jo dukterį, paprašiusią Jono Krikštytojo galvos (šį motyvą vėliau naudojo ir kiti rašytojai). Pradėjęs skaityti šiuos kūrinius, negalėjau atsikratyti keistumo pojūčio: atrodo, kad kūriniai lyg ir nesiskiria nuo daugumos dabartinės grožinės literatūros (aiškus stilius, veiksmas eina savo vaga, nėra senovinių ar įmantrių žodžių), tačiau kažko trūksta. Vos nepradėjau nagrinėti sakinio struktūros, kad surasčiau, kur šuva pakastas. Tik baigdamas pirmąją apysaką, supratau, kas nedavė ramybės - autorius žodžiu naudojasi kaip fotoaparatu ar vaizdo kamera: daiktai, vaizdai, gyvenimas ir mintys aprašinėjami tiksliai, be nukrypimų į apmastymus ar moralizavimus, be aliuzijų ar nuorodų. Tarytum imtum nuotrauką ir iš eilės, palengva be papildomų komentarų aprašinėtum tai, ką matai: retai kurioje apysakoje rasite ne tikslius, o asmenine patirtimi grindžiamus aprašymus. Asketiškas stilius jaučiamas ne tik "Naivioje širdyje", kurią būtų galima vadinti klasikiniu realizmo pavyzdžiu, bet ir "Šventojo Julijono Gailestingojo legendoje", kuri tokia nepanaši į viduramžių pasakojimus, kad iš pradžių net norisi piktintis - čia ne legenda, o enciklopedinis aprašymas. Tą patį galima pasakyti ir apie trečiąją apysaką: tarsi skaitytum filmo apie Erotą (Joną Krikštytoją, krikščionybę ar kito) epizodo aprašymą. Trumpai tariant, realizmas, realizmas, realizmas, nesvarbu, ar liudijimas apie savąjį laikotarpį (XIX a.), ar pasakojimas apie viduramžių kankinį.

"Šventojo Julijono Gailestingojo legenda" (ši apysaka man patiko labiausiai) ir kiti du kūriniai, kuriuos rasite knygoje "Trys apysakos", - puikus būdas pabėgti nuo netiesioginių nuorodų, užuominų, labai gilių minčių, antrų ar trečių sluoksnių, kurių gausu naujesniuose, kūriniuose, laikomuose klasika. Ir dar puikus būdas mokytis vaizdus perkelti ant popieriaus - taip, kad rašytojas pasakotų, o skaitytojas suprastų.

Realizmo pradžiamokslis - ir skaitantiems, ir rašantiems.