G.G. Kay parašė nepaprastą knygą, labai nevienareikšmišką, labai keistą ir neįtikėtinai nuostabią. Upė, vardu "Tigana" prasideda aukštai Avantiūrinės Prozos kalnuose, teka per šimtametį Gotikinių Romanų mišką, per Istorinių Knygų slėnį, prateka po Romano-Kelionės tiltu, tačiau įteka, kaip tai bebūtų keista į fantasy jūrą, nors šis romanas - anaiptol ne "tradicinė fantasy".

Tiesa, pats siužetas puikiausiai tenkina žanro reikalavimus. Piktasis burtininkas užkovoja Tiganos karalystę. Norėdamas atkeršyti už savo sūnaus mirtį jis ne tik iki pamatų sugriauna karalystės sostinę, tačiau ir meta užkeikimą: niekas dabar negali nei įsiminti, nei ištarti prarastąjį šalies vardą, tik tie, kas gimę Tiganoje. Ir kai numirs paskutinysis iš jų, niekas niekuomet nebeatsimins, jog buvo tokia šalis. Tiganos gyventojai tampa tremtiniais savo pačių karalystėje - nebėra Tiganos, nuo šiol tai tik maža provincija, vadinama Žemąja Korte.

Apskritai fantasy žanre vardams skiriamas labai svarbus vaidmuo. Nors, kai pamąstai, supranti, jog idėja ši sena, kaip pasaulis. Kiek kartų ne kažkokiame Neverneverland'e, o būtent mūsų pasaulyje atėję grobikai ar užkariautojai pavadindavo: Marijampolę - Kapsuku, Gedimino prospektą - proletariato vado vardu…

Romanas stiprus ne šia, nors ir neprasta idėja, tačiau tuo, kaip parodomi herojai. Klajojančio artisto Devino, aplink kurį ima suktis veiksmas, likimas greitai pasitraukia į antrąjį planą. Įveikęs maždaug pusę knygos sutrinki - nebeįmanoma atskirti balto nuo juodo. Žinoma, kuo puikiausiai suvoki princo Alesano kilnumą, burtininko Alberiko bailumą, papuolusios į keistus savo meilės spąstus Dianoros nevilties gilumą… Tačiau G.G. Kay sugebėjo pateikti viską taip, jog nevalingai simpatizuoji tam veikėjui, apie kurį tuo metu skaitai, nesvarbu, ar tai princas Alesanas, ar burtininkas Brandinas. Žmonės šioje knygoje elgiasi ir veikia būtent kaip žmonės, o ne kaip tipažai.

Taigi, gėris, be abejo, triumfuoja. Alesanas nugali. Tačiau kažkodėl ši pergalė nedžiugina. Matyt, taip atsitinka todėl, kad skaitytojas užjaučia ne tik princą, bet ir Dianorą, pamilusią savo tautos skriaudėją, na, ir patį dvasios skausmų draskomą Brandiną. Žinoma, Alesanas kovos tikslas - kilnus, o kare, kaip sakoma, visos priemonės geros, tačiau susimąsčius apie tai darosi baisoka. Jei tektų rinktis labiausiai patikusį veikėją - aš pasirinkčiau Dianorą - ji bent jau elgėsi taip, kaip jai liepė širdis.

Galbūt, aš neteisus, tačiau manęs nedžiugino princo Alesano, kuris siekia savo idėjos įgyvendinimo, nė kiek nesusimąstydamas apie žmones, pergalė. Pernelyg didelė kaina už VARDĄ. Ir kas žino, kas laukia naujai atgimusios Tiganos?

Fantasy šedevras