Wikipedia  Ladislav‘ą Fuks‘ą (1923-1994) pristato kaip čekų rašytoją, kurio psichologinių romanų pagrindinė tema nusivylę ir kenčiantys žmonės fašizmo laikotarpiu. Todėl romanas „Lavonų degintojas“ (1967 m., liet. – 2007 m.) turėtų būti geras jo kūrybos pavyzdys.

XXa. 4-asis dešimtmečio Praha. Ponas Kopfrkinglas, paprastas čekas, pavyzdingos šeimos tėvas, dirba krematoriume. Pagrindinis veikėjas ne tik, kad negeria, nerūko, bet dar ir domisi budizmu – nežinia, ar šis pomėgis leido susirasti tokį darbą, ar darbo pobūdis įtakojo pasirinktą religiją.

Ponas Kopfrkinglas – mielas žmogus: užjaučia tuos, kuriems gyvenimas nenusisekė, su niekuo nekonfliktuoja, prieš ką nors apkalbėdamas, pora kartų atsiprašo, tiki pasaulio gėriu bei progresu. Tiesa, pagrindinio veikėjo interesų ratas atrodo siaurokas – darbas (ir, tarkim, su tuo susijęs budizmas) bei šeima, šeima, šeima: rūpestis dėl sūnaus draugų (kad berniukas per toli nuo namų nenuklystų, kad iš doros kelio neišklystų), rūpestis dėl vyresniosios dukters vaikino (kad rimtas būtų ir gėdos neužtrauktų), rūpestis dėl žmonos sveikatos. Na, dar kaip namus kokiu paveikslu papuošti... Nuomonę apie visa kita ponas Kopfrkinglas susidaro iš draugų ir pažįstamų. Kaip minėta, paprastas mielas žmogus. Toks mielas, kad net šleikštu darosi.

Tačiau praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje prie Čekijos sienų nerimo kitas „mielas“ žmogus, pavyzdingas vyras (negėrė, nerūkė, nors budizmu lyg ir nesidomėjo), savo tautos sūnus ir vadas – Adolfas Hitleris. Ir Čekijoje būta jo pasekėjų. Vienas tokių – Vilis Reinkė – po truputį, pamažėle keičia ir mūsų mieląjį poną Kopfrkinglą: paprastas čekas, pavyzdingas šeimos tėvas tampa grynakrauju vokiečiu, pavyzdingu nacistu.

Kardinalius pono Kopfrkinglo gyvenimo (tiek šeimyninio, tiek vidinio) pokyčius ypač sustiprina romano stilius – mažybinių žodžių pilnas pasakojimas sudaro kontrastą aprašomiems nusikaltimams. Šioje knygoje nerasite nei J. Hašeko šveikiško humoro , nei B. Hrabal’o grotesko  – vien tik per smegenis trenkiantis supratimas, kaip paprasta paveikti paprastą žmogų. Galingas ir platus optimizmo medis „gyvename juk civilizuotame pasaulyje, dvidešimtojo amžiaus Europoje“ (52 p.) iškertamas su šaknimis: pono Kopfrkinglo saldus rūpestis šeima ir tikėjimas mielaisiais draugais sutraukia skrandį, o, pamačius rezultatus, šleikštulys kyla iki noro išsivemti.

P. S. Praėjus metams po knygos išleidimo originalo kalba (1968 m.) pasirodė ir šio romano ekranizacija.

„Gyvename juk civilizuotame pasaulyje, dvidešimtojo amžiaus Europoje“.
Aha, kurgi ne!