Apie knygą: J. M. Coetzee – Nešlovė
Leidykla: Vaga (2002)
ISBN: 5415015965
Puslapių skaičius: 279

Mūsuose geros knygos lentynose nusėda tyliai, be jokio šurmulio, skandalo ir rekomendacijų. Atrodo, kad jos net neegzistuoja atviroje rinkoje, jų visai nėra, na, nebent kaip koks antikvarinis foliantas, apie kurį galima tik pasiskaityti enciklopedijose, paminimas statistiniuose įrašuose ir ne daugiau. Atrodo, kad tokias knygas skaito tik išrinktųjų grupė, kuri niekur nesiafišuoja, nes, kaip sakė užkietėjęs bibliotafas Rolandas Kazlas: „Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“. Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“

Panašus jausmas apėmė ryjant Pietų Afrikos rašytojo John Maxwell Coetzee romaną „Nešlovė“: lyg skaičiusieji bijotų prisipažinti, kad knyga juos užgavo; lyg lauktų, kol viskas susigulės, nusistovės, bet tas laikas niekaip neateina, nes vos tik prisiminus skaitymo procesą, vėl mintis apninka realybės ir dvejonių drumzlės.

Pradėjus romaną, iš pradžių man viskas asocijavosi su popsininko P. Coelho „Vienuolika minučių“, bet greit blankus, geidulingas pasakojimas virto pačion dūšion smogiančia apokalipse, kurios paveikslas prilygo A. Camus „Svetimo“ ir „Kryčio“ stiliui. Ne, ne literatūrine prasme, o sąmonės sukrėtimo, ir realaus daužymo sakiniais per paširdžius, keliant skrandžio kartėlį iki tikro egzistencinio gaižumo burnoje.

Nepabijosiu ir atskleisiu scenarijų: pagrindinis knygos veikėjas, dukart išsiskyręs Keiptauno universiteto profesorius Deividas Luris, įsitraukia į santykius su savo studente Melani Aizeks. Santykiams iškilus viešumon, Luris užsitraukia nešlovę ir iškeliauja į kaimą pas lesbietę dukterį Liusę, kur pamato kitokį Afrikos gyvenimą, išgyvena dukters išprievartavimą ir bando rasti jėgų sugrįžti atgal. Rodos, kasdieniška situacija, nieko ypatingo: mokytojų ir mokinių intymūs santykiai, žaginimai, rasizmas ir kitos kasdieniškos smulkmenos – tai galima aptikti daugumoje knygų ir televizijos serialų. Tačiau Coetzee tai naudoja tik kaip foną, rėmus, kuriuose vyksta žmogaus transformacija, kova už savo tiesą ir demokratines teises ir, svarbiausia, - kelionė į savęs ir kitų pažinimą.

Pats autorius niekada nekomentuoja savo kūrinių, todėl skaitytojas be baimės gali daryti savas išvadas ir interpretacijas. Vieni kūrinyje įžvelgia biblinius motyvus ir lordo Bairono biografijjos paralelių, kiti kalba apie politinę Afrikos padėtį, kurioje gyvas apartheidas, rasizmas ir diskriminacija.

Biblinių motyvų alegorija „Nešlovėje“ gana ryški. Luris lyg Adomas (nors tiksliau būtų sakyti – lyg Ieva) rojuje gyvena nerūpestingai, materialiai apsirūpinęs – darbas universitete jam užtikrina pajamas dabar, pensiją ateity ir padėtį visuomenėje. "Jis gyvena pagal savo pajamas, pagal temperamentą, naudodamasis turimomis emocinėmis galiomis. Ar jis laimingas? Daugeliu požiūrių taip. Tačiau nepamiršta paskutiniųjų choro žodžių iš „Edipo“: „Nevadink žmogaus laimingu, kol jis nemiręs“. Lyg žaltys seksuali studentė sugundo Lurį ir paverčia jį Eroto tarnu, kuris pasiryžęs sumokėti visą kainą, kad tik galėtų pasinaudoti geismo teise. Ir kaip pranašiškai (skaitant romaną antrą kartą) sugaudžia dar pačioje istorijos pradžioje išsakytas palyginimas: „Jei jam reiktų pasirinkti totemą, tai būtų gyvatė“. Ta geismo ir nupuolimo gyvatė ir išvaro jį iš rojaus į tikrovę, į kitą pasaulį, kuriame profesorius atlieka bausmę: dirba nekvalifikuotą darbą, santykiauja su bjaurios išvaizdos moterimi, kenčia fizinį ir dvasinį skausmą dėl dukros išprievartavimo ir savo bejėgiškumo kažką pakeisti. Tai Lurio apsivalymo, stiprybės ir tikėjimo išbandymo kelias, kuris baigiasi jauno mylimo šuns užmigdymu: lyg Abraomas savo sūnų Luris neša jį į operacinę aukai („glėbyje tarsi ėriuką“) ir taip, simboliškai atsisakydamas savo prisirišimo ir noro dar savaitę šunį pagloboti, nusidėjėlis baigia ritualą. Jam apsivalymas reikalingas tam, kad galėtų sugrįžti namo, kad pagaliau baigtųsi tremties laikotarpis. Tik čia ne Dievas ir ne universiteto bendruomenė atlieka Teisėjo vaidmenį, o pats Luris save ir nubaudžia, ir išteisina.

Tai žiauriai krikščioniška ir, sakyčiau, netgi šiuolaikiškai modernu, jeigu ne tas faktas, kad greta biblinių dorovės tiesų romane kergiasi Pietų Afrikos kaimo gyvenimo apraiškos, kuriose visai kitoks supratimas apie laimę, garbę, nuosavybę, kraujo ir giminystės ryšius. Čiabuvių pasaulėvoka, veiksmų motyvai ir priežastys dažnai nesuvokiamos ir visiškai nepanašios į vakariečių. Čia žmogaus ir gyvulio gyvybės vienareikšmės, jokios pagarbos baltaodžiams, seksualinėms mažumoms, abejingumas, žiaurumas ir atviras egoizmas pinasi su netikėtose vietose išlendančiomis užuojautos, draugystės ir ištikimybės situacijomis. Net dabar pagaunu savo pasąmoninę metamorfozę – kaip smerkiau prievartautojus ir Lurio dukters apsisprendimą neviešinti prievartavimo epizodo, neišvykti iš savo ūkio ir, kaip šis nusistatymas pakito einant romanui į pabaigą. Coetzee naudojama pažinimo paradigma leidžia į pasakojamą istoriją pažvelgti abiejų kultūrų atstovų akimis, bet jis nepalaiko ir nesmerkia nei vienų, nei kitų, leidžia kiekvienam pasilikti prie savo tiesos, nes visi knygos veikėjai yra savotiškai teisūs: ir Luris, pasidavęs geismui, bei pasakęs, kad santykiai su studente jį praturtino; ir universiteto bendruomenė, reikalavusi iš Lurio viešo raštiško atsiprašymo; ir Liusė, kovojanti už savo garbę mums nesuprantamais metodais; ir veterinarė Bevė Šou, patenkinusi savo geismą; ir Petrus, vis grobiantis Liusės žemes. Jie ir mes – visi žmonės, visi klystame ir vaizduojame doruolius, visi nuodėmingi ir tuo pačiu teisūs,- visi panašūs išore ir skirtingi vidumi.

Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas, kaip gyvenimas: nulupus išorę kiekviename puslapyje vis randi naują konfliktą, situaciją; taip kaip realybėje – kasdien po naujieną. Galima būtų dar ilgai postringauti apie kitus romano rakursus (kad lesbietei didžiausias pažeminimas būti išprievartautai vyrų; kad romanas ne apie Lurio santykius su moterimis, bet apie tai, ką jam tie santykiai duoda; kad Afrikos kaimiečių nepakantumas kažkuo primena prasigėrusio Lietuvos kaimo siaubus; kad nei šunys, nei žmonės nėra pasirengę mirti niekieno neišlydėti ir t.t.), bet, manau, pakaks to, kas jau pasakyta.

Dar pridursiu, kad knyga išleista metai prieš autoriui paskiriant Nobelio premiją (2003), todėl neaplipinta neskoninga reklama ir liaupsių tiradomis. Paminėtina dar tai, kad „Nešlovė“ 1999 metais apdovanota Booker‘io premija. Beje, dar prieš tai kitas Coetzee romanas „Maiklo K gyvenimas ir laikai" (1983, liet.: 2005) taip pat pelnė Booker‘į, ir padarė J.M. pirmuoju, laimėjusiu minėtą premiją dukart.

Negaliu lyginti „Nešlovės“ su kitais nobelisto kūriniais, tačiau, anot užsienio kritikų, Coetzee nėra sukūręs dviejų knygų pagal tą patį receptą. Tad pavydas neskaičiusiems.

Akmenukas leidyklai dėl išnašų nebuvimo. Jau baigiam visi susitaikyti su tendencija nepaaiškinti retesnių tarptautinių žodžių, bet negalim nesinervinti, kai neišverčiami visiems "suprantami" posakiai, kaip pvz.: „luxe et volupte“, „la donna e mobile“, „qu‘est devenu ce front poli, ces cheveux blonds, sourcils voutes?“ ir kt. Perfrazuojant autorių - ar “vertė“ nereiškia „išvertė“?

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt