Rudelį daug kas tituluoja pačiu žymiausiu II-o pasaulinio karo lakūnu ir ne tik lakūnu, o aplamai žymiausiu Vokietijos kareiviu. Per savo karjerą jis sunaikino apie 500 tankų, virš tūkstančio krovininių automobilių, traukinių ir kitokių transporto priemonių, nuskandino kelis laivus, o taip pat numušė 7 naikintuvus (skraidydamas su bombonešiu). Rudelis buvo apdovanotas visais įmanomais ordinais ir medaliais, o pritrūkus apdovanojimų jo pasiekimams įvertinti specialiai jam buvo įsteigtas aukščiausias Vokietijos karinis apdovanojimas – “Auksiniai ąžuolo lapai su kardais ir briliantais geležinio kryžiaus riterio kryžiui”. Ir greta to iki pat šių dienų jis vadinamas įsitikinusiu nacistu, kariavusiu iš idėjos, iki pačios karo pabaigos užtikrintu savo teisumu. Manau jau vien šie faktai daug kam turėtų sukelti susidomėjimą.

Rudelis perėjo visą karą, nuo pat 1939 m. Lenkijos užpuolimo iki galutinės Vokietijos kapituliacijos. Jis skraidė su pikiruojančiu bombonešiu Ju-87 “Štuka” ir didžiąją dalį savo kovinių skrydžių atliko Rytų fronte. Kaip ir dažnai pasitaiko, pačioje pradžioje jo sugebėjimų niekas nevertino, iki Rusijos užpuolimo Rudelio net neleisdavo į kovines užduotis. Tačiau vėliau jo talentas greitai atsiskleidė, jis tapo eskadrilės vadu, dalyvavo visuose pagrindiniuose mūšiuose ir visuomet atsidurdavo “karščiausiuose taškuose”. Knygoje aprašoma Leningrado blokada, mūšiai prie Maskvos, puolimas pietuose ir Stalingrado šturmas, Kursko mūšis, vokiečių traukimasis ir kova dėl sąjungininkų – Rumunijos, Vengrijos, ir galiausiai Berlyno gynyba.

Ši knyga – puiki proga pamatyti karo eigą Vokietijos kareivių akimis. Mane asmeniškai nustebino kaip lengvai ir beveik be jokio pasipriešinimo vokiečiai žygiavo per Rusiją pirmaisiais karo metais. Pradžioje net neatrodo, kad čia vyksta karas – atskiros kovinės operacijos aprašomos be didelių emocijų, tarsi pašalinio stebėtojo, kuris sprendžia įvairias taktines užduotis, žvilgsniu. Kareiviai daugiau panašūs į kokios nors įstaigos tarnautojus, kuriems didžiausias priešas ne rusai, bet nuovargis ir šaltis. Lakūnai skrisdami dar randa laiko pasigrožėti gamtos vaizdais, laisvalaikiu rengia futbolo ir ledo ritulio varžybas. Ir nuotaikos iš esmės pasikeičia tik Kursko mūšyje. Čia jau ir vokiečiai pajunta, kad jie iš tiesų dalyvauja kare. Rusai jau įgavę žymią kiekybinę persvarą, ir net sėkmingos karinės operacijos padėties fronte nebekeičia. Rudelio eskadrilės aerodromas pastoviai puolamas, vienas po kito žūsta seni jo bendražygiai, kareivių gretose atsiranda nusivylimas ir abejingumas – bombonešių antskrydžių metu jau niekas nebebėga į slėptuves, o miega savo palapinėse, ir kaip Rudelis sako: "mes likę “seniai” pasižiūrėję į kalendorių jau galime daugmaž pasakyti, kada ateis ir mūsų eilė".

Tačiau Rudelio eilė taip ir neatėjo, nors daugybę kartų jis buvo atsidūręs visai šalia mirties - pamuštas, degantis lėktuvas pikiruodavo žemyn pačiose netinkamiausiose vietose, bet jam kažkaip pavykdavo lėktuvą sėkmingai nutupdyti ir pasiekti saviškius. Štai vienas toks nutikimas:

Rudelis nusileido priešų pusėję, kad paimtų numušto lėktuvo įgulą ir čia jo lėktuvas įklimpo į purvą. O tuo metu link jų jau pasileido rusų pėstininkai. Taigi, keturi lakūnai (su Ju-87 skrenda du lakūnai – pilotas ir šaulys) metė savo lėktuvus ir puolė bėgti maratoną link fronto linijos. Ir kai atrodė, kad jie jau pradeda atsiplėšti nuo besivejančių rusų, kelią jiems pastojo pusės kilometro pločio, pilna plaukiojančių ledo lyčių Dniestro upė. Kitos išeities nebuvo - tik plaukti. Rudelio šaulys nuskendo, bet rusai pasiliko kitame krante. Ir kai atrodė, kad jau pavyko išsigelbėti čia jie papuolė į trijų patruliuojančių rusų kareivių rankas. Nors visi vokiečiai jau buvo beveik be jėgų Rudelis, nutaikęs momentą, metėsi į šoną ir vėl pasileido bėgti. Čia prasidėjo antra gaudynių dalis, Rudelis bėgo, slėpėsi, vėl bėgo bet galiausiai šias lenktynes dėl gyvybės jis laimėjo.

Knygoje galima rasti ir kurioziškų, juokingų nutikimų, lakūnų kasdieninės buities aprašymų, bet vis tik daugiau koncentruojamasi ties karinėmis operacijomis – vietomis knyga primena tiesiog kovinių skrydžių dienoraštį. Žinoma, dažniausiai tai sėkmingos operacijos, yra keletas tiesiog fantastiškų pergalių, kartaia net imi galvoti, ar čia Rudelis nepagražina teisybės. Na, bet šiaip ar taip skaičiai kalba už save – Rudelio pasiekimų užtektų dar daugeliui panašių istorijų.

Atskiri skrydžiai aprašyti gana detaliai – aviacijos mėgėjai galės susipažinti su Luftvafės (Vokietijos karinių oro pajėgų) kovos taktika, o jos veiksmai II-o pasaulinio karo metu iki pat šių dienų laikomi vienu geriausiu close air support (kariuomenės pridengimo iš oro) pavyzdžių. Beje, rusų aviacijos Rudelis, kaip ir daugelis Vokietijos asų, nevertino – netgi zenitinius pabūklus laikė didesne grėsme negu priešo naikintuvus. Ir kaip didžiulis kontrastas jai aprašoma amerikiečių aviacija. Tie keli kartai, kai Rudeliui teko susidurti su amerikiečių naikintuvais, buvo vienos iš nedaugelio jo nesėkmių.

Politikos ir tos išreklamuotos nacistinės ideologijos knygoje nedaug ir, kas juokingiausia, kad kai kurios Rudelio mintys, galėję atrodyti šventvagiškomis anksčiau, dabar tapo vos ne visuotinai priimtina nuomone. Tiesa, kai kuriais momentais išlenda fanatiškas mastymas: Rudelis iki karo galo liko lojalus vadovybei, visais būdais gyrė Luftvafės šefą Geringą, o Hitlerį tiesiog dievino. Teisino juos dėl visų nevykusių strateginių sprendimų – čia žemesnės grandys iškraipo jų idėjas arba suteikia jiems neteisingą informaciją.

Vis tik, nesvarbu, sutikdamas su Rudelio idėjomis ar ne, skaitydamas knygą negali nesižavėti jo kovingumu. Jis tiesiog verždavosi į mūšį, skraidė net kai viena koja buvo amputuota, o kita – gipse nuo ankstesnio sužeidimo (iki lėktuvo jį tekdavo nunešti), ignoravo kelis bandymus uždrausti skraidyti, saugant jo gyvybę, nenuleisdavo rankų net beviltiškiausiose situacijose ir baigė karą taip mūšyje ir nenugalėtas - gavęs žinią apie Vokietijos kapituliaciją su savo eskadrile nuskrido ir pasidavė amerikiečiams. “Žūsta tik tas, kas susitaiko su pralaimėjimu” – užbaigė knygą Rudelis ir šis devizas puikiausiai apibūdina tiek patį Rudelį, tiek knygoje aprašomus įvykius.

Žinoma, “”Štukos” pilotas” patiks ne visiems, tačiau aviacijos ir istorijos mėgėjams ši knyga - tikras lobis.

Aviacijos ir istorijos mėgėjams