- Humaniškas… Avies supratimu."

Vyresnieji japonai jo nemėgsta. Jaunimas - dievina. Savo požiūrį ir vieni, ir kiti paaiškina vienodai: "Jis pernelyg dvokia sviestu". Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis "dvokiantis sviestu" apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima.

Ir iš tiesų - Haruki Murakami populiarumo fenomenas Japonijoje, ko gero, paaiškinamas būtent jo "vakarietiškumu". Murakamio proza - neturi nieko bendro su klasikine japonų (ar apskritai - rytų) literatūra. Jei pasižiūrėtume priekabiau - Murakamio proza neturi nieko bendra ir su pačia Japonija. Taip, retsykiais tekste paminimi vietovardžiai mums primena, jog veiksmas vystosi būtent Tekančios Saulės šaly. Tačiau pakeiskime Tokiją į Londoną, Hokaido salą - į Meną, ir… Ir nieks nepasikeis.

Haruki Murakamio herojai taip pat nepasižymi jokiais tautiniais bruožais. Tarsi tyčia, autorius netgi nemini jų vardų. Blogiausiu atveju - išsiverčia, suteikdamas herojui pravardę. Murakamio herojai vilki džinsus, valgo steiką, klausosi "Doors", "Rolling Stones", "Deep Purple", geria "Heinekeno" alų. Gal kaip tik todėl jie netapo svetimais ir Europos bei Amerikos skaitytojams. Po viso to nė kiek nesistebi, sužinojęs, jog savo pirmąjį romaną H.Murakami pradėjo rašyti ne gimtąja japonų, bet anglų kalba.

Kritikai nesutaria tarpusavy, mėgindami apibrėžti, kokiam gi literatūros stiliui priskirti šio rašytojo kūrinius. Okultinis detektyvas? Psichodelinis trileris? Antiutopija? Visa tai - ir dar kažkas…

Amerikos kritikai netgi priskiria Murakami romanus "fantasy" arba "nemokslinės fantastikos" žanrui. Tai, žinoma, nieko gero apie tuos kritikus nepasako. Murakami proza - tokia pat "fantasy", kaip ir, sakykim, G.G.Markeso "Šimtas metų vienatvės".

Pagrindinis "Avies medžioklės" herojus - eilinis trisdešimtmetis, reklamos agentūros darbuotojas ir bendrasavininkas. Ir štai vieną sykį jo gyvenimą aukštyn kojomis apverčia… avis. Tiksliau, kelių kalnų slėnyje besiganančių avių nuotrauka, kurią herojus ketino panaudoti kliento reklamai. Įtakingas politikas reikalauja nedelsiant sustabdyti tą reklamą. Negana to - herojus vos ne KGB metodais verčiamas pasakyti, iš kur tą nuotrauką gavo. Kadangi nuotrauką šiam atsiuntė draugas, herojus atsisako tai išduoti. Tuomet jam iškeliama sąlyga - arba jis per du mėnesius atranda nuotraukoje matomą avį su žvaigždės formos dėme ant nugaros, arba… Tas "arba" nuskamba gana nedviprasmiškai, tad herojus, nors ir nenoromis, tačiau pradeda paieškas.

Bandyti toliau pasakoti siužetą būtų nusikaltimas, kurio man neatleistų tie, kas tik ketina skaityti šią knygą.

Na, o mano paties subjektyvus vertinimas… Tai tikrai kokybiška literatūra. Tačiau skaitydamas vis niekaip negalėjau atsikratyti déja vu pojūčio - viskas atrodė kažkur jau girdėta, skaityta. Galbūt, jei ši knyga mus būtų pasiekus prieš 20 metų, būtų buvę kitaip. Gal tai tiesiog "ne mano" knyga. O gal - per daug iš jos tikėjausi. Juk Murakami liaupsinamas. Ar pelnytai? Skaitykite - ir atsakykite į šį klausimą patys.

Be-e, be-e