„…dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, dabar susijungė”.

H. Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

Haruki Murakami - ant knygos nugarėlės pristatomas kaip "populiariausias ir vienas prieštaringiausių japonų rašytojų, kibernetinę fantastiką naujoviškai, ciniškai ir postmoderniai jungiantis su detektyviniu pasakojimu". Neabejoju, kad ir Lietuvoje jis sulaukė savo gerbėjų - šiuo metu yra išleisti dar ir romanai "Avies medžioklė", "Dansu, dansu, dansu" ir "Norvegų giria". Nežinau, nuo kurio iš jų reikėtų pradėti pažintį su šiuo autoriumi, kad užsimušdamas lakstytum po knygynus ieškodamas kitų jo kūrinių. Turbūt - nuo bet kurio. Mano pažintis prasidėjo nuo "Negailestingos stebuklų šalies ir pasaulio galo". Atvirai pasakius, užmetusi akį į viršelio dizainą, pagalvojau, kad vienoje knygoje sudėti du romanai - vienas vadinasi "Negailestinga stebuklų šalis", kitas "Pasaulio galas". Skaitant paaiškėjo, kad tai - romanas romane. Taigi apžvelgdama sąmoningai akcentuosiu ne tiek kūrinio idėjas, kiek pasakojimo struktūrą.

Skyriai, einantys vienas po kito, palaipsniui atveria du pasaulius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo izoliuoti ir visiškai skirtingi. Vienas - mūsų pasaulio laukiančios ateities vizija (kompiuterizuota visuomenė, slaptos organizacijos, medžiojančios kažkokius gyvybiškai svarbius duomenis ir kovojančios tarpusavy dėl visuotinės įtakos ir valdžios kiekvienam individui atskirai, požemių pasauly tarpstantys išsigimėliai atstumtieji), kitas - iš archetipų sumodeliuotas mitinis pasaulis, kur viskas paremta priešstata "sava" - "svetima" (centre - aukšta tvora apjuostas suskirstytas kvartalais Miestas, akylai saugomas Vartų Sargo, už jo - miškas, kuriame, aišku, tamsu, baisu ir apskritai geriau nekelti kojos, jei nenori prisidirbti bėdų). Autorius aiškiai kursto skaitytojo smalsumą kiekviename skyriuje mesdamas jauką jo intelektui: tiek viename, tiek kitame pasaulyje pilna paslapčių, kurias įminti gali tik sekdamas veikėjų trajektorijomis siužeto atomazgos link. Krinta į akis tai, jog herojaus kelias pirmajame mieste (matyt, Tokijo analoge, kaip teigia ta pati knygos nugarėlė) vingiuoja vertikale: iš pradžių jis liftu boginasi neaišku kur, paskui leidžiasi į požemius. Veiksmo laikas - kelios paros, negailestingai senkančios iki paskutinių sekundžių. Kas toliau - siūlau išsiaiškinti patiems.

Antrajame pasaulyje veiksmas, galima sakyti, horizontalus tarsi žemėlapyje, kurį sukdamas ratus aplink Miestą herojus braižo savo šešėliui, nes tai - vienintelė galimybė šiam išsigelbėti. Paaiškinu: viena gyvenimo šiame Mieste sąlygų - nevalia turėti šešėlio. Jie atskiriami nuo žmogaus ir pamažu numiršta. Tada palaidojami Obelyne. Kodėl? Šešėlis - tai personifikuota savastis. Tai, kas skiria tave nuo kitų. Esmė. O Mieste lieka tik funkcijos, socialiniai vaidmenys - Vartų Sargo, Pulkininko, Bibliotekininkės, Sapnų Skaitytojo… Tiesa, Sapnų Skaitytojas gali ištraukti savasties likučius iš žvėrių kaukolių, tačiau jie jau būna tiek persimaišę, kad nebeatpažįstami. Gyventi be savasties - saugu. Savastis kelia pavojų, nes stipri asmenybė visuomet linkusi valdyti, pajungdama sau kitus. Tokia grėsmė tvyro pirmąjame pasaulyje. Tačiau antrasis pasaulis merdi tobulume. Jis amžinas. Nes žmogus nepajėgus suvokti savo mirties, kuri įkalina jį belaikėje erdvėje, priversdama judėti ratu - pavasaris, vasara, ruduo, žiema, vėl pavasaris - be prisiminimų, kurie jau priklausytų linijiniam laikui, judančiam iš praeities į ateitį kryptimi. Žmogus, tiesa, tokia būtybė, kad su esama padėtimi jokiu būdu nesusitaiko.

Todėl Haruki Murakami skaitytojui palieka savo veikėjo pažadą - po trupučiuką prisiminus įvairiausius dalykus, susivokti, kas atsitiko, ir rasti būdą, kaip panaikinti tai, kas padaryta. O tokia galimybė yra, nes akivaizdu, jog tuos du pasaulius, kurie atrodo, nesusisiekia, apjungia pats žmogus: kaip "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas" yra romanas romane, taip pats žmogus yra pasaulis pasaulyje. O jei esi iš tų, kurie net pačią egzistenciją linkę interpretuoti kaip patogiau, dvi skirtingos erdvės, ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, anksčiau ar vėliau susijungia.

Egzistencijos užkaboriai