"Didiems laikams reikia didžių žmonių. Esama nežinomų kuklių didvyrių, kuriems neteko Napoleono garbės ir garso. Bet jų asmenybė patyrinėjus užtemdytų paties Aleksandro Makedoniečio šlovę. Šiandien Prahos gatvėse galite sutikti vyriškį padėvėtais drabužiais, kuris nė neįtaria, kokia jo reikšmė naujųjų didžių laikų istorijoje. Eina tyliai savo keliu, nieko nekliudydamas, ir nesustabdo jo žurnalistai, nepaprašo interviu. Jeigu paklaustumėt, kuo vardu, jis paprastai ir kukliai atsakytų jums: "Šveikas..." Ir iš tiesų šis tylus, ramus, nekrintąs į akis vyriškis yra ne kas kitas, kaip senas šaunusis kareivis Šveikas, narsusis didvyris, kurio vardas austrų laikais skambėjo visų Čekijos karalystės piliečių lūpose, kurio šlovė neišblėsus nė mūs respublikoje. Nepaprastai myliu šaunųjį kareivį Šveiką ir, atpasakodamas jo nuotykius pasauliniame kare, esu įsitikinęs, kad visi pajusite prielankumą šiam kukliam nežinomam didvyriui. Jisai nepadegė deivės šventyklos Efese kaip anas kvailys Herostratas, panoręs patekti į laikraščius ir mokyklinius skaitinius.
Ir to pakanka." (5 p.)*

Ar to iš tikrųjų pakanka, kad pajustum palankumą žmogui, nežinau, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tereikia pasakyti "Šveikas", kad visi suprastų, apie ką šnekama. Be abejo, tai paprastas čekų kareivis, kuris į visus jo atžvilgiu metamus pasipiktinimus neapsimesti idiotu, ramiu veidu atsako - esu oficialus idiotas. Tai patvirtino net teismo gydytojų komisija, susidėjusi "iš trijų nepaprastai rimtų žmonių, be to, kiekvieno iš jų pažiūros buvo priešingos kitų dviejų pažiūroms. Čia buvo atstovaujama trims skirtingoms psichiatrijos mokykloms" (27 p.). Šiuo klausimu jie sutarė: "išėjus Šveikui, trijų kolegija padarė bendrą išvadą, kad Šveikas, remiantis visais gamtos dėsniais, atrastais žymių psichiatrijos mokslininkų, - idiotas. <...> Josefas Šveikas yra visiškas psichinis bukaprotis ir kretinas iš prigimties, kaip matyti iš jo pareiškimo "Tegyvuoja imperatorius Pranciškus Juozapas Pirmasis!" To visiškai pakanka nustatyti Josefo Šveiko, kaip aiškaus idioto, psichinę būklę" (29 p.).

Pats Jaroslav'o Hašek'o romano pavadinimas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" pasako apie ką bus knyga. Tereikia pridurti, kad karas yra pirmasis pasaulinis, o prieš šį karą J. Šveikas (visur toliau vadinsime kaip ir pats autorius - tiesiog Šveikas) šunims mišrūnams padirbinėjo kilmės dokumentus, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Be to, kad puikiai išmanė šunų veisles, jis, kaip ir kiekvienas čekas, neįsivaizdavo gyvenimo be alaus ir nors nebuvo girtuoklis, tačiau teisybės dėlei reikia paminėti, kad, kaip pats sako, "Sykį per vieną naktį apsilankiau dvidešimt aštuoniose vietose, bet savo garbei turiu pasakyti, niekur negėriau daugiau kaip po tris bokalus alaus" (37 p.). Nuo pašnekovo Šveikas niekada nieko neslepia ir į visus klausimus atsako tiesiai. Požiūris į gyvenimą labai paprastas - valdžia visada teisi, todėl niekada ja nesiskundžia ir netgi pritaria jai. Šveikui visada gerai, visur mato tik teigiamus dalykus. Galima būtų sakyti, kad yra totalus optimistas, tačiau, skaitant šio veikėjo nuotykius, tas optimizmas tampa juoku pro ašaras: šis kareivis sutinka su viskuo - su bet kokiu absurdu, su bet kokia tvarka, net jei ta tvarka labiausiai kenkia jam pačiam. Žodžiu, tikras idiotas!

Spėju, kad gyvenime tokių kvailių nepakęstume, tačiau romane Šveikui simpatizuojama, nes jis viską daro iš širdies. Ir ne veikėjo kaltė, kad jis yra tikras nelaimėlis: jeigu kažkam turi kliūti ar kažkas turi įkliūti, tai būtinai Šveikas ("Apie tai sužinojęs, jis sušaukė mus visus, išrikiavo ir liepė kiekvienam dešimtam išeiti priekin. Aš, savaime suprantama, buvau dešimtas"; 19 p.). Jo iniciatyvos geriausiu atveju yra idiotiškos ("Ženkite penkis pirmyn ir penkis atgal./ Šveikas žengė dešimt./ - Aš gi jums liepiau, - tarė daktaras, - žengti penkis žingsnius./ - Man negaila poros žingsnių viršaus, - atsakė Šveikas"; 33 p.), blogiausiu atveju atsisuka prieš jį patį. Šveikas laikomas simuliantu, tinginiu, melagiu, kenkėju, tačiau jį visada išgelbsti geras, nekalto avinėlio, vaiko, nesuprantančio, ką negero daro, žvilgsnis, prieš kurį neatsilaiko joks inkvizitorius ir kuris veda iš proto vyresnįjį leitenantą Lukašą. Negi atsilaikysi prieš idiotą?!?

Dar viena savybė, kuri būdinga kvailiams ir kuria pasižymi Šveikas, - visažinystė: jis žino, kaip buvo seniau, kas bus ateityje (teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad nuspėti įvykius jam sekdavosi neblogai). Šveikas visuose pokalbiuose turi ką pasakyti: tai kokią nugirstą istoriją papasakoti, tai savo patirtimi pasidalinti (kartą ten ir ten arba kai aš tarnavau tokiame ir tokiame pulke...). Ir jeigu šios istorijos romano pradžioje (kokius 300 p.) puikiai tinka absurdo atskleidimui, tai galiausiai pradeda pabosti. Romane keičiasi ir pats Šveikas - iš hiperbolizuoto idioto virsta paprastu žmogeliu iš liaudies, kurį Josef Lada, iliustravęs originalų šios knygos leidimą, apibūdino taip: "Geranoriškas veidas, rami išraiška, iš kurios matyti, kad "smegeninė netuščia", bet prireikus gali apsimesti kvailiu" (690 p.). Ir tas absurdas, dėl kurio skaitant iš juoko trykšta ašaros, tampa (pa)prastomis humoreskomis, kurios daug silpnesnės negu idiotiškas Šveiko nuoširdumas, kai jis šaukia: "Aš ne simuliantas ponai! - gynėsi Šveikas. - Aš tikrų tikriausias idiotas." (34 p.). Kai supranti, kad būti sunku net idiotui, nes reikia įrodinėti, kad nesi "kupranugaris". Tačiau A. Škėmos romano "Balta drobulė" epigrafas "palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" tinka ir čia: Šveikui, kaip minėta, visada ir viskas yra gerai.

Knyga "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" yra klasikinis romanas, t. y. ilgas, pilnas smulkmenų, kuriame svarbiausia ne veiksmas, o mintis. Žinau, kad yra žmonių, kuriems šis kūrinys yra gyvenimo biblija: parodanti gyvenimo absurdą, atsiverčiama, kai viskas juoda ir nuobodu, ir, kaip biblija, skaityta ir nuskaityta. Žinau, kad yra ir kitų, kurie nebaigė skaityti Šveiko nuotykių. Jų argumentai paprastai būna: taip, joje yra juokingų vietų, tačiau galiausiai užknisa ilgi nuobodūs pasakojimai, kai veiksmo mažai, o "filosofijos" per akis. Tiesą sakant, aš knygą įveikiau irgi tik iš trečio karto (beje, abu kartus mečiau skaityti toje pačioje vietoje), o susižavėjau romanu, kai pradėjau pastebėti gyvenimo absurdą. Po to Šveiko nuotykiai tapo viena juokingiausių kada nors skaitytų istorijų, kurioje reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, mintimi, ir sekti ne veiksmą, o suprasti tekstą tarp eilučių. Tada randi tokių perlų, kad gali cituoti romaną ištisai: "... pralinksmėjo tik įėjus Šveikui, mat jisai, įžengęs į smuklę, užsisakė juodo alaus su tokia pastaba:/ - Vienoj šiandien taip pat gedulas" (9 p.), "- Aš nekaltas, aš nekaltas! - kartojo pasišiaušėlis./ - Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, o vis dėlto Jį nukryžiavo. Argi kam nors kada nors rūpėjo nekaltas žmogus?" (19 p.), "Vėliau, vaizduodamas savo gyvenimą beprotnamy, Šveikas negalėjo atsigirti:/ - Iš tiesų nežinau, kodėl tie pamišėliai taip širsta, kad juos ten laiko. Ten žmogus gali nuogas šliaužioti ant grindų, staugti šakalu, šėlti ir kandžiotis. Jeigu kas nors tą patį išdarinėtų gatvėje, žmonės neatsistebėtų, o ten - paprasčiausias daiktas. Ten tokia laisvė, kokios ir socialistai nesapnavo. <...> Kiekvienas ten galėjo postringauti, kas jam kvoštelėdavo į galvą, tarytum parlamente" (29-30 p.). Tada knygos pabaiga būna ne tik netikėta (ta prasme, kad romanas staiga nutrūksta, nes J. Hašek'as mirė nespėjęs jo pabaigti), bet ir apmaudi - Šveikas galėjo ir toliau keliauti po Europą bei savo idiotizmu pasakyti daugiau negu protingi išvedžiojimai.

Pabaigoje apie šio romano leidimus Lietuvoje: pirmą kartą apie šaunųjį kareivį Šveiką skaityti lietuviškai galima buvo 1932 m. (tada buvo išleistas sutrumpinta variantas); visas vertimas pasirodė 1956 m. (deja, nieko apie juos negaliu pasakyti, nes nemačiau nė vienos šių knygų). Skaityti teko du vertimo variantus: bendrą K.Akelio ir A. Tiešio (1987 m. leidykla "Mintis" išleido plonais viršeliais serijoje "Laisvalaikio skaitiniai" bei tais pačiais metais storais viršeliais; 1998 m. leidykla "Vaga" vertimą pakartojo - "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serija) bei A. Grybausko (2000 m., leidykla "Tyto alba", "Klasikos" serija). Nors senesniame vertime nėra šioje apžvalgoje pradžioje cituotos J. Hašek'o pratarmės, nors man labiau patinka, kai šnekamoje kalboje vartojama "šikna", o ne "pasturgalis" (K.Akelio ir A. Tiešio "Palivecas buvo žinomas storžievis. Kas antras žodis jam išsprūsdavo "pasturgalis" arba "šūdas" vs. A. Grybausko "Palivecas buvo garsus nešvankėlis, kas antras žodis įterpiantis "šikna" arba "šūdas"), tačiau palyginus pirmus dešimt abiejų vertimo puslapių (išsamaus vertimų lyginamojo varianto nedariau) labiau patiko senesnis variantas.

Be to, jam buvo skirti papildomi pliusai už komentarus (vien ko vertas 15 komentaras: "Gaidžiais čekų policininkai Austrijos-Vengrijos monarchijos laikais buvo vadinami todėl, kad nešiojo šalmą su gaidžio plunksnomis", 696 p.), nors 2000 m. leidime komentarų irgi yra, ir originalias, tiesa, nespalvotas, Josef Lada iliustracijas ("Tyto alba" leidimą iliustravo Vitalijus Suchockis, paršiuko Čiuko autorius).

*Ši citata paimta "Tyto albos" 2000 m. knygos leidimo. Visos kitos citatos - iš "Vagos" 1998 m. leidimo.

Šveikas. Ir tuo viskas pasakyta