Helga Hengge „AUKŠČIAU TIK DANGUS. MANO KELIAS Į EVERESTĄ“

Sakoma, kad "susirgti kalnais" galima tik vieną kartą, bet visam gyvenimui. Perskaičius šią knygą manau, jog tas pasakymas ne iš piršto laužtas. Kasmet į Everesto papėdę nenumaldomo kalnų balso vedami susirenka šimtai jį šturmuoti pasiryžusių žmonių. Dalis jų iš ten negriš. Vieni iš jų žuvo taip ir nepasiekę išsvajoto tikslo, kiti - grįždami žemyn.

Interneto puslapiai, skirti Everestui teigia, kad apie 200 alpinistų liko viršuje, ir tai nebūtinai žmonės, dingę po sniego lavinomis ar įkritę į giliausius plyšius - t.y. ten, kur jų neįmanoma rasti. Visai ne. Juos gali atrasti gretimai stovinčioje palapinėje, tiesiogine prasme peržengti per lavoną einant siauručiu vieninteliu takeliu į viršunę - nes žingsnis į vieną ar kitą pusę paslydus tau gresia kritimu į bedugnę, gali netyčia pasistatyt palapinę tiesiai ant užsnigto žuvusiojo. Gulėdami ten metų metus jie tapo kraupoka ir neatskiriama peizažo dalimi, net turi savo pravardes, pavyzdžiui "vaškinis žmogus". Visa tai atrodo makabriška ir žiauru, tačiau kalba eina ne apie "normalų" aukštį, o apie aukščiausią pasaulio tašką, kuris tikrai neprimena Rambyno kalno. Dėl reto oro čia yra neįmanomos gelbėjimo operacijos panaudojant helikopterius, todėl pasikliauti galima tik žmogaus jėgomis. O tų jėgų 8 km aukštyje oi kaip mažai. Kai gali valandų valandas praleisti su arbatos puodeliu rankoje ir neturėt jėgų pakelti jį iki lūpų, kai esi draskomas nuolatinio kosulio su kuriuo, atrodo, iškosėsi visus plaučius ir vidurius, kai turi įkalbinėti savo kairę koją žengti dar vieną mažutį žingsnelį, kurį padarius esi toks uždusęs lyg būtum lėkte užlėkęs laiptais į dangoraižį, o padaręs penkis tokius žingsnelius turi daryti ilgoką pertrauką, kad galėtum žengti kitus penkis… Todėl tikimybė , kad gelbėdamas kitą gali žūti pats, čia turbūt didesnė nei kur kitur. Ir tai nebūtinai savisaugos instinktas, tiesiog fizinės žmogaus galimybės čia pasiekusios kritinę ribą.

Žinoma, knygoje aprašomi ne tik šitokie baisūs dalykai, tačiau būtent jie mane sukrėtė, nes kiek skyrėsi nuo mano įsivaizdavimo kas tai yra alpinizmas ir kokia didelė rizika lydi šiuos žmones.

Autorė Helga Hengge yra pirmoji vokiečių alpinistė užkopusi į Everestą. "Paprastam" gyvenime ji dirba madų stiliste Niujorke. Simpatiška liekna moteris kurios galimybe nugalėti Everestą nebuvo tikima turbūt iki paskutinio žingsnio. Žymiai stipresni ir labiau patyrę alpinistai metų metus bandė tai nesėkmingai padaryti, todėl jos sėkme mažai kas tikėjo. Smagu skaityti, kaip ši atkakli moteris siekė savo tikslo. Knygą perskaityti rekomenduoju visiems, kurie nori iš arčiau pamatyti pasiryžusių nugalėti aukščiausia viršukalnę kasdienybę.

P.S. Šį pavasarį Nepalo organizuota šerpų ekspedicija nuo Everesto kalno nubogino žemyn 4,3 t. šiukšlių, kurias čia paliko nuo 1959 m. pabuvojusios ekspedicijos. Sekantis žingsnis, kaip sakė ekspedicijos vadovas, bus žuvusiųjų kūnų transportavimas nuo kalno.

Truputis tikrovės