Ką gi – ir vėl lietuviško kaimo kronikos.Beje,žodis „kronika“ šiuo atveju itin tinka. Pats knygos autorius H.A.Čigriejus viršelyje rašo: “Norėčiau pasakyt maždaug panašiai kaip kitados Vaižgantas – kūrybos šičia ne tiek daug, čia tik aprašymai.Čia tai, kas yra atsitikę mano artimiesiems, pažįstamiems, draugams, pagaliau man pačiam. Na, be išmonės neapsieita. (…) Betgi čia ne protokolai, o novelės, kurioms išmonė privaloma”.

Knygą papildo ir senos nuotraukos, kuriose įamžintas vienas kitas novelės prototipas. Bet vargu ar tai keičia vaizdą, iškylantį skaitytojo vaizduotėje. Vaizdinga kalba, saikingai dozuojama aukštaitiška tarmė, ramus knygos tonas – tokiais subtiliais potėpiais rašytojas piešia kaimo gyvenimą. Ir prieš pusšimtį metų vykę įvykiai visai neatsiduoda pelėsiais. Galima numoti ranka – esą rašyta tai perrašyta, kiek gi galima? Galima kosčioti, kaip nusibodo nuo Žemaitės laikų nesikeičianti gimtosios literatūros tematika. Bet tie neįmantrūs siužetai, kiek gudrūs, tiek ir naivūs žmonės, tylios jų laimės ir nelaimės kažkuo patraukia. Tiksliau, visai ne kažkuo – būtent ta tyla ir subtilumu.

Kad ir ne tiek daug šičia kūrybos, “čia tik aprašymai”, knyga abejotinai verta literatūros, o ne makulatūros vardo. Taupaus žodžio kūriniui labiausiai tinkantis apibūdinimas – lietuviška. Štai kad ir toks pastebėjimas: “Bet kaip greit ima gesti beržų ir klevų spalvoti žibintai. Ateina visokio numerio žibalinių lempų metas. O su jomis ir visokių skaitymų metas” (p. 95).Žibalinių lempų metas jau seniai praėjo – dabar jos visos puošia bajorkiemius ir panašiai. Bet tų spalvotų žibintų nykimas nesikeičia – kaip ir toks, man regis, lietuviškas polinkis jį fiksuoti.

Knygoje pasigedau tik informacijos, kada šios novelės parašytos. Ar rašytojas po keliasdešimt metų taip jautriai atkūrė įvykius, žmones, jų kalbą, gamtos spalvas? Ar kažkokie „apmatai“ sumesti senų senovėje? Be atsakymo.

Kadangi kelis kartus novelėse akcentuojama pagarba knygai, norisi baigti paskutiniais knygos žodžiais: „...išgerkim alaus, jei turim. Pasak vieno prof.habl.Daktaro, reikėtų trijų stiklinių – kad antroji nebūtų jau paskutinė... O tada pasižiūrėkim į knygų lentyną, išsitraukim iš jos kokią linksmą knygą ir pasidžiaukim dar šia diena“.

Taupiai ir gražiai