Tikriausiai ne vieną skaitantįjį H.Radauskas neišvengiamai grąžina į mokyklos laikus. Tai buvo pirmasis poetas, kuriam dar mokykloje nedvejodama užlipdžiau etiketę „mano“. Jo pamatytas gamtos alsavimas – ypač margos rudens melancholijos ir ramybės kaukės, - jo šokėjos, padavėjos, jaunikaičiai, jo pasakos ir pasaulio priešprieša, jo vienatvės ir ironijos šešėliai, jo lietaus ir saulės darbai – .... Visa tai vyniojosi, slydo į kažkokią neapčiuopiamą giją, nepasiduodančią įprastiems bandymams interpretuoti, neprisitaikančią į jau išmoktas teorines sąvokas. Ta laisvė, tas atotrūkis, neprijaukinimas prie normų ir formų ir drauge – visiškas paprastumas – gal iš čia to H.Radausko eilėraščio magija?

Knygos „Eilėraščiai“ visiškai nesinori aptarti rūsčiai suraukus kaktos, knisantis po „silabinestonines“ eilėdaras ar braukant į mezgimo raštą panašių eilėraščio metro eilučių. Gaivališkumas – bruožas, iki šiol likęs vienu ryškiausių H.Radausko poezijoje (subjektyvi mano nuomonė). Tai nėra paaugliški šūkčiojimai „ach, pavasaris, och, meilė!“. Eilėraščio žmogus čia – daug kur vaikiškai tyras ir jautrus, kartais – vienišas, kartais – lyg bejausmis stebėtojas, bet visada – esantis čia ir dabar, išgyvenantis kiekvieną akimirką iki paskutinio kraujo lašo. Net jei ta akimirka – ryškiai fioletinė (ar ne ši spalva vargšėms mokyklinių programų aukoms iškart įkalta į galvas kaip nerimo simbolis?).

Nuo poeto mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai. Šiemet išleisti visi326jo poezijos puslapiai man atrodo gryniausias įrodymas, kad genialumas slypi paprastume. Žemė, dangus, voratinklis, ąžuolas, bitės – visiems po lygiai dovanotas stebuklas. Dukart didesnis stebuklas – visa tai ne tik pamatyti, bet ir juste pajusti.

Nieko daugiau ir nesinori pridurti. Knyga, kurioje surinkti visi H.Radausko eilėraščiai, ypač subalansuota rudeniui (kaip, tikriausiai, ir apskritai visa poezija?). Visiems tautiniams paniurėliams, keiksnojantiems lietų, vėją, šaltį ir apskritai gyvenimą. Man pakeliui – į priešingą pusę, ten, kur „...lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja...“

Strėlė danguje