Tai ir medžiojo Henry Davidas Thoreau, 1845 m. liepos 4 d. palikęs Konkordą ir išėjęs gyventi į mišką prie Voldeno tvenkinio... Jo atsiminimai, pavadinti "Voldenas, arba Gyvenimas miške", tapo klasika ir iki šiol yra aktualūs. Savo noru atsisakęs civilizacijos patogumų, Thoreau pasirinko paprastą gyvenimą gamtoje: be pirkimų - pardavimų, be bereikalingo darbo, tik su gamta, knyga ir savo mintimis. Kalbėdamas apie miške patirtus išgyvenimus, kilusius apmąstymus ar paprasčiausiai apie savo buitį, autorius nuosekliai įrodinėja, kad žmogus gali gyventi ir be visų tų akmenų, kuriuos pats pasirišo po kaklu.

Prie tvenkinio Thoreau praleido dvejus metus ir du mėnesius. Knygoje kruopščiai aprašoma viskas, pradedant išlaidomis, nameliu, maistu, baigiant smulkiausiomis Voldeno gamtos detalėmis: tvenkiniu ir jo metamorfozėmis (užšalęs? tamsus? nusekęs?), paukščių giesmėmis, žuvimis, žvėrimis, augalais - gamtos ritmais, prie kurių nori nenori turėjo prisitaikyti iš miesto atsikėlęs naujasis gyventojas. Išgirstame istorijų apie žmones - paprastus, nebaigusius harvardų kaip pats Thoreau, bet daug laimingesnius nei daugelis jo pažįstamų Konkorde. Lyg tarp kitko autorius įterpia anglų poezijos, Homero, Ovidijaus ar Konfucijaus ištraukų, bet ir tarp jo paties minčių aforizmų medžiotojai ras ne vieną perliuką. Įdomiausia, kad "išmintis" kaip reta natūraliai įsiterpia į peizažų aprašymus bei skrupulingus atpasakojimus, kas, kaip ir kur buvo pasėta ar patręšta. Nepastebimai, bet nuosekliai rutuliojamas, aiškinamas, iliustruojamas Thoreau požiūris į civilizaciją, visuomenę ir žmogaus santykį su jomis. Kaip pastebi Rolandas Pavilionis, "Thoreau supratimu, žmonėms nepavyko išspręsti konflikto tarp laukinės ir civilizuotos būties: palikę pirmąją, jie kartu prarado gebėjimą tenkintis būtinu" (320 p.). Tai ir yra pagrindinė "Voldeno" tema, Thoreau iliustruojama asmenine patirtimi.

Su tuo siejasi drauge spausdinamo esė "Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" idėjos. Čia nagrinėjama problema - valstybė ir individas. Savo laiku Thoreau buvo žinomas kaip prisiekęs mokesčių nemokėtojas ir apskritai esamai santvarkai priešiškas asmuo - net sklando legenda, jog jis atsisakė sumokėti Harvardui už diplomą, todėl jo taip ir negavo. O kartą, pagailėjęs keleto dolerių valstybei, Thoreau buvo nakčiai patupdytas į belangę. Išėjęs nepasitenkinimą išliejo popieriuje - tai ir yra garsusis esė, įkvėpęs Mahatmą Gandį ir Martiną Liuterį Kingą. Thoreau kritikuoja tiek patį "daugumos" principą, tiek savo meto valstybę: "Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos Valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios..." (313 p.). Pilietinis nepaklusnumas, anot jo, yra būtinybė, nes visų pirma turime būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Įstatymas kaip toks net nebūtų svarbus, jeigu būtų skatinama elgtis pagal teisingumo principus. Kitaip tariant, pirma teisingumo pojūtis, įstatymas - tik po to.

Tokia, nūdienos žmogaus akimis žiūrint, nuosaikiai maištinga pozicija, Thoreau nuomone, labiausiai artima ir suprantama turėtų būti "neturtingiems studentams" - jauniems ir kritiškai nusiteikusiems stabų atžvilgiu (taip reziumuoja Pavilionis). Išties patraukliausia šiuose dviejuose kūriniuose yra autoriaus atvirumas ir laisvė, kurią jis siūlo. Gyvenimas pagal prigimtį, laisvė nuo įsipareigojimų, kurie nieko gero neduoda, - bet ne egoizmą tenkinanti, o mokanti darniai gyventi visuomenėje ir, plačiausia prasme, pasaulyje. XIX a. mesti viską ir išeiti į mišką buvo daug paprasčiau nei dabar, bet svarbu ne tai, ar "Voldeno" sužavėtas skaitytojas susiras Labanore tvenkinį ir ims gyventi atsiskyrėliškai: Thoreau filosofija, išdėstyta nuoširdžiai ir paprastai, yra sveikas vaistas nuo visokiausio plauko civilizacinių negalavimų, neduodančių ramybės kaip ir prieš pusantro šimto metų, taip ir dabar.

"Išaušta tiktai tas rytas, kuriam mes patys pabundame" - baigia savo pasakojimą Thoreau, ir priduria: "Diena ateina po aušros. Saulė tėra ryto žvaigždė."

Metas pabusti.