Atsimenate, seniai seniai buvo tokia valstybė - Dviejų Tautų Respublika, dar vadinama Žečpospolita. Gal pasakysite, kokios joje buvo tautos? Šaunuoliai, taip ir maniau, kad prisiminsite: lietuviai ir lenkai. Bet gal taip pat atsiminkime, kad šios valstybės teritorija driekėsi gerokai plačiau: ir gudai, ir ukrainiečiai… O dabar pasakykite, kiek skaitėte nerealistinių romanų apie Žečpospolitos laikus?

Taigi, Užkarpatė, dabartinė Vakarų Ukraina, galbūt aštuonioliktas amžius. Pasipūtę šlėktos, purvinos smuklės, siautėjantys haidukai, išdidūs laisvieji valstiečiai. O Šafliarų kaime gyveno keista šeimynėlė - tėvas Samuilas-baca (baca - tai mūsiškai kerdžius) ir šeši jo augintiniai. Nebuvo jie kraujo vaikai - vis rastinukai, priglobti keistojo bacos ir išauginti, išleisti į žmones. Ne tik išauginti ir išleisti - bet ir apdovanoti nepaprasta vagių galia. Tačiau vogė jie ne auksą, ne pinigus, ne karietas - vogė tiesiai iš žmonių sielų ir ką tik norėjo: pyktį, gabumus, prisiminimus… Vieni kartais savo talentais papiktnaudžiaudavo ir nukniaukdavo, pavyzdžiui, fechtavimosi įgūdžius iš mokytojo, kiti - gelbėjo ir iš nusidėjėlio sielos išvalydavo nuodėmes, nors tekdavo jas savyje nešiotis, tik buvo vienas priesakas, kurio visi posūniai privalėjo laikytis: nevok iš velnio - Didžiojo Zdraicos. Bet jeigu tas Didysis ruošiasi pasiimti mylimojo sielą, negi mylinti moteriškė nepamėgins ir velnio raguoto apdumti? Pamėgins… Tik vat kad velniui ta dūšelė pagal sutartį, dorai priklausė, net nepagalvos. Nepagalvos ir kodėl velniui jos reikia. Ir kas tas velnias yra nepagalvos. Užtat bėdos užteks ne tik jai, bet ir visiems giminaičiams…

Jūs paklausite, kas per keistas kažkokio anglosakso H. L. Oldie kaprizas rašyti apie Užkarpatę, maža jam kalvotosios Škotijos, druidų ir banšių? Pasirodo, viskas paprasta: po anglosaksišku slapyvardžiu užsimaskavę du rašytojai ukrainiečiai Oleg Ladyžensky ir Dmitry Gromov. Tai trečiasis jų romanas, išleistas lietuvių kalba, tačiau tai tik pirmasis kokybiškas lietuviškas vertimas ir leidimas. Iš viso šie autoriai yra parašę apie dvidešimt romanų ir dauguma jų yra labai populiarūs tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje. Bet grįžkime vėl prie "Aštuntojo įsakymo posūnių".

Puiki knyga, kurią drįsčiau lyginti net su Gabrielio Garcia Markeso kūriniais. Folkloras, nacionalinis koloritas, istorija, religija, mistika, filosofija: radau visko. Ryškūs, įsimenantys veikėjai ir jų charakteriai, girdimas, matomas gamtos vaizdingumas. Skaitoma nepaprastai lengvai, labai įtraukianti, puikiai išversta ir čia neabejotinas talentingo jos vertėjo Gintauto K. Ivanicko nuopelnas. Žodžiu, man labai labai patiko. Ir štai dabar, kai ją vėl atsiverčiau, rengdamasis rašyti apžvalgą, dar kartą užplūdo knygos dvasia: iš rūko išplaukė Šafliarų kapinaičių kryžiai ir kažkas tyliai užniūniavo: "vai migla migla ant lauko ir aplink tylu, pliaukši pliaukši senas baca ilgu botagu…"

Bendras įvertinimas: puiki knyga laisvalaikiui.