Jei jūs dėl dingstančių daiktų namie kaltinate išdykaujantį kauką, nesate vienišas; vokiečių rašytojos Hortenzijos Ulrich knygos herojė, mergaitė Leandra, užsispyrusi tikina tėvus, kad dėl nutvarkytų daiktų kaltas po jos lova gyvenantis nykštukas-tvarkdarys Hansas Joachimas Vincelpiucas. Tas amžinas optimistas turi ypatingą tvarkymo metodiką - viskas turi būti sudėliota pagal abėcėlės raides: pieštukas po pagalve, sąsiuvinis - prie skalbinių. Dėl vaidų su vyresniu broliu kaltas vaidų kipšas Hansas Joachimas Zameckis. O dėl suplyšusių, sudriskusių ar prakiurusių daiktų - blauzdakandys, šį kartą ne Hansas ir ne Joachimas, o Valdemaras Velpenšteinas. Jis panašus į gauruotą šunį, tačiau yra tikrų tikriausias baubas, kuriam malonu įkąsti savo šeimininkei į blauzdą: ji taip gražiai išsigąsta - skauda gi, nors žymių niekada nelieka. Kaip ir ant daiktų, apgraužtų Velpenšteino, o tada pabandyk įrodyti tėvams, kad dėl netvarkos ir nuostolių esi kaltas visai ne tu. Juk ir pačių baubų negali pamatyti tie, kas jais netiki.

Leandra su savo baubais gana neblogai sutarė, kartais pažaisdavo ar ausį pakasydavo, bet vieną kartą jai nusibodo. Nusibodo likti kaltai dėl visų jų krečiamų šunybių. Ir mergaitė nutarė padaryti tam galą. Ji įprašė tėvą nupjauti lovai kojas. Elementaru, baubams nebeliko kur gyventi. Knygų lentyna ar rūbų spinta - visai netinkamos vietos… Ką gi, trys įsižeidę niekdariai nutaria persikelti. Tik kur? O ką, jiems atviras visas pasaulis.

Teoriškai čia turėtų prasidėti kvapą gniaužiantys nuotykiai, bet prasideda… plepalai. Jei atvirai, absoliučią daugumą knygos užima trijų baubų tarpusavio rietenos, kartais keliančios šypseną, pvz., kai pastebi, kad fon Zameckis panašus į kai kuriuos realius asmenis, mėgstančius visada būti teisiais, pačiais protingiausiais ir labai įsižeidžiančiais, kai kas tai pašiepia. Bet jei tų šnekų sumažinus perpus… galima būtų ir siužetui dėmesio skirti. Nes šiuo atveju, jas atmetus, to siužeto ne kažin kiek lieka. Kai, paklusdami šiuolaikinėms tendencijoms, baubai ima ir visiškai nelogiškai patenka į kompiuterį, netgi ten jie tauškia, tauškia, tauškia… Bet mes nieko nesužinome apie jų kilmę, mes nežinome, net kiek metų Leandrai, kodėl būtent ji mato baubus. Vaikų tėvai - viena-dviem savybėm apdovanoti personažai, kurie, kaip kartoninės dekoracijos, pasirodo ir išnyksta, kai reikia pakeisti foną, bet savarankiškais, įdomiais veikėjais netampa. Kur ten tėvai, Leandra pati lieka bemaž tuščia vieta - be jos santykių su baubais mes nesužinome apie šią mergaitę nieko. Gana garsi knyga ir žinoma rašytoja, bet "Baubų vieta palovy" aiškiai skirta patiems mažiausiems - nes antro dugno ji neturi. Skaitoma tikrai greitai, įkyrėti nespėja. Perskaitei - padėjai. Nepatikėjęs baubais.

Aš baubas! Bubububububu!