Argi minia gali būti sumani? Galbūt iki šiol ir negalėjo, bet dabar atėjo mobiliųjų sumaniųjų minių laikai. Bent jau Howardas Rheingoldas, vienas iš garsiausių pasaulio technologijos ir jos socialinių pasekmių ekspertų, mano būtent taip. Peržvelgę anksčiau išleistas jo knygas "Virtualioji bendruomenė " (1993) (apie Interneto bendruomenes), "Virtualioji realybė" (1991) ir "Proto įrankiai" (1985) (apie asmeninių kompiuterių revoliuciją), matome, kad kai kurios jo mintys pasitvirtina. Gal jis teisus ir dabar? Tad kokia gi revoliucija mūsų laukia?

Nedaug ką nustebins prognozė, kad ateitis susijusi su mobiliojo Interneto banga. Kiti netgi gūžtels pečiais: šitai buvo reklamuota ir pūsta lyg burbulas 2000-aisiais metais. O dabar gi nei WAP'as, nei video pokalbiai netapo kasdienybe. Ir žiūrėti televiziją kelių centimetrų pločio ekrane visiškai neįdomu. Howardas su skeptikais nesutiks. Galbūt reikia apsilankyti Tokijo Šibujos sankryžoje - tankiausioje mobiliųjų telefonų atžvilgiu pasaulio vietoje - kad suvoktum, jog mobiliosios technologijos jau dabar neatpažįstamai keičia visuomenę. O gal užtenka tiesiog pažiūrėti į paauglių txt'nes (ar SMS'ines) draugijas ar pasekti, kaip susitinka jaunuolių grupė. Nebėra tikslaus susitarimo susitikti šeštą valandą ar nervingo laukimo "ateis-neateis". Dar neatėjus į susitikimo vietą, traukiamas "mobiliakas" ir skambinama (ar bent jau txt'inama) paklausti, kur gi kiti.

Suaugusieji gal ir nurašytų txt'inimą kaip eilinę madą. Jeigu nebūtų faktų apie tai, kaip SMSais koordinuotos demonstracijos Filipinuose 2001 metais nuvertė prezidentą Estrada. "Flash mobbing" - staigus, oficialiai neplanuotas, momentinis minios surinkimas ir išskirstymas politiniais, modernaus meno ar tiesiog pramoginiais tikslais - vyksta ne vienoje pasaulio valstybėje. Praktiškiems žmonėms galima būtų priminti kitas koordinavimo pasitelkus mobiliąsias technologijas galimybes: kaip surasti vietą automobiliui pastatyti netoli stadiono ar išvengti kamščių avarijos užtvertoje gatvėje.

Kas gi dar patenka į sumaniųjų minių akiratį? RF-ID žymos: jau kitais metais visos prekės, pristatomos į didžiausią JAV parduotuvių tinklą WalMart, turės ne brūkšninius kodus, o radijo bangomis nuskaitomas žymas, leidžiančias daug greičiau surasti esamas ir užsakyti pasibaigusias prekes. Lygiateisiai tinkliniai ryšiai (kas negirdėjo Kazaa ar Napsterio). Tinkleliniai skaičiavimai, pasitelkiantys milijonus kompiuterių proto broliams Visatoje (http://setiathome.ssl.berkeley.edu/) ar vaistams nuo vėžio ir vėjaraupių ieškoti. Visur esantys kompiuteriai, suteikiantys galimybę patikrinti šaldytuvo turinį būnant parduotuvėje ir nusipirkti reikiamų produktų, atpažįstantys žmogų, įėjusį į kambarį, ir paleidžiantys jo mėgstamą muziką. Ir tai ne fantastika: tokių kambarių ir namų prototipai kuriami universitetuose bei kompanijose. Yra ir kiborgų - vienas iš MIT (Masačūsetso Technologijos Instituto) studentų jau dešimt metų pragyveno žiūrėdamas į pasaulį pro kompiuterinio šalmo papildytą vaizdą.

Rheingoldo knyga puiki tuo, kad į vieną vietą sutraukia daug išbarstytos informacijos ir pažvelgia į šią ne tik technologo, bet ir sociologo akimis. Kaip vystysis pasitikėjimas virtualiosiose bendruomenėse? Kaip galima paskatinti žmones kurti visiems naudingus išteklius? Ar išliks privatumas mobiliųjų minių visuomenėje? Šie ir kiti klausimai aptariami iš technologijos, sociologijos, psichologijos, ekonomikos ir žaidimų teorijos perspektyvų.

Jei galima ką prikišti Rheingoldo knygai, tai tik ganėtinai paviršutinišką, plačiajam skaitytojų ratui skirtą technologijų analizę. Bet tai ne trūkumas daugumai skaitytojų. Knyga kai kur pasikartoja, pamini žinomus faktus, o pagaliau ir sensta. Bet tai tik įrodo, kad joje minėta ateitis jau ateina.

(R)Evoliucija