Tikriausiai teko girdėti, kad Kijevo Rusios valstybę įkūrė ne kas kiti, o vikingai, ten vadinti variagais, tad, viena vertus, nebijodamas būti apkaltintas rusofilija, kita vertus - atsižvelgdamas į tendencijas, kad kaimyną iš Rytų dabar mylėti labai populiaru (juk net prezidentai maišo Maskvą su Kaunu!..), apžvelgsiu vieną gan įdomią, nors ir labai seną knygą.

Jeigu kalbėtume rimčiau, tai tikriausiai žinote, kad rusai, taip pat kaip ir lietuviai, neturi savo epo, nors buvo surinkta nemažai bylinų (arba padavimų), kurias, matyt, ir būtų galima laikyti epu, nors jos ir nesudaro vieningo siužetinio kūrinio. Tarp šių bylinų išskirtini keli ciklai, pagal jose veikiančius herojus: tai karžygių Iljos Muromeco (ypač gausus), Aliošos Popovičiaus ir Dobrynios Nikitičiaus ciklai, pavienės Sadko, Soloviejaus Budimirovičiaus ir kitos istorijos.

Be abejo, didžioji dauguma tų istorijų - herojinės. Karžygiai muša totorius, saugo sienas, skerdžia slibiną Goryničių, nukabina nuo šakos ir į maišą įkiša Soloviejų (liet. Lakštingalį) Galvažudį (taip, tą patį, apie kurį dainavo V. Kernagis dainoje "Kaip gražu miške"!). Aišku, neapsieinama ir be dvaro intrigų, neteisybės, ypač kai ponų ambicijos pašoka: "Ar turi proto, Dobryniuška? Pats esi bajorų kilmės, aš senos popų giminės, o jo niekas nežino, nepažįsta, atsidangino jis nežinia iš kur ir visokius pokštus pas mus Kijeve krečia, giriasi.", va taip Alioša Popovičius (net tik gudrus, bet ir labai suktas karžygys, netgi draugus apgaudinėjantis) įvertino pirmuosius Iljos Muromeco žygius… Dėmesio verti ne tik personažai, bet ir situacijos bei karžygių daiktai, pavyzdžiui, karžygių geriamos taurės - keturių ar trejų kibirų talpos, jeigu tik kas - kunigaikštienė Apraksija tuoj pat užsigauna, verkia ir rankas grąžo, na, o ir pats Ilja Muromecas, jeigu jam kas nors nepatinka (pvz., ne vietoje pasodina), tuoj: "Ėmė jis karžygius stumdyti, kumščiuoti, nuo kojų griauti. Iššliaužiojo karžygiai po menę, nė vienas negali atsistoti. Pats kunigaikštis į užkrosnį užlindo, kiaunių kailiniais užsidengė, drebulys jį ėmė krėsti…", ir netgi draugai karžygiai, kuriuos broliais vadina, vengia: "Atėjo Dobrynia, pasižiūrėjo, kaip Ilja geria linksminasi, ėmė svarstyti: "Iš priekio užeisiu, tai išsyk užmuš, o paskui atsikvošės. Geriau jau iš užpakalio prie jo eisiu"". Beje, kažkodėl daugelis karžygių, kaip ir jų ainiai, neniekina ir užsienietiškų atributų - pvz., galvas dangsto, peilius atmušinėja ne "ušankėmis", o graikiškomis kepurėmis...

Žodžiu, "tam ruskyj duch, tam Rusjiu pachnet" - vat tokia ta sena sena knygele apie rusų karžygius, kuria 1952 m. apdovanodavo mūsų tėvus mokyklose už gerą mokslą, nors daugelio jų tėvai ne džiūgavo, o krūpčiojo išgirdę rusišką žodį ir vaikai bevelydavo slėptis paloviuose, o ne knygutes skaityti…

Beje, knyga labai kokybiškai iliustruota, viena iš iliustracijų matote žemiau.

Įdomu