Jus sveikina Šim-Gong'as Gosa-nim'as, kuklaus Vilniaus inžinieriaus sūnus, kadaise gyvenime pasirinkęs didįjį Išsivadavimo kelią, kaip derėtų vadinti nelygstamą Sidartos Gautamos mokymą. Drįstu įkyrėti maloniam skaitytojui pateikdamas tokias detales tik dėl to, kad taptų aiškūs kai kurie vėlesni mano vertinimai šiame rašinyje.

Visai neseniai Jūsų nuolankiam tarnui teko garbė susipažinti su kai kuriais mūsų krašto finansų profesionalais, kurie, patirdami sąlyginį asmeninių lėšų perteklių, yra pasirinkę kurį nors Europos ar pasaulio istorijos laikotarpį kaip "mėgstamiausią". Tuos žmones pasirinkto laikmečio kultūra atskiruose Europos ar pasaulio kraštuose nepaprastai žavi. Jie net neslepia norį kuo daugiau tos kultūros elementų perkelti į savo kasdienybę! Na bent jau į savo laisvalaikį. Vienas tokios gyvensenos atstovas, antai, yra giliai "įbridęs" į 19 a. pradžią ir pan., ir t.t.Šis gana keistas laisvo nuo profesinės veiklos laiko panaudos būdas taip pat ir man sukėlė visiškai teorinį pasvarstymą - kurį gi laikotarpį pasirinkčiau aš, jei valdyčiau panašios apimties kapitalą (o taip, jeigu!)?

Atsakymas neužtruko ataidėti erdvioje mano tuščiagarbės makaulės ertmėje: barokas, 17 a.! Paskutinis ikipramoninis, bet jau modernus laikotarpis Europos ir (taip!) Amerikos istorijoje! Protestantizmo ir komercijos bei kitos profesinės veiklos susiliejimas! Religiniai karai! Kontrreformacija! Modernių politinių ir gamtamokslinių teorijų pradmenys (pavardžių neminėsiu, juk visi jas žino). Laikmetis, kuriame jėzuitų pompastika ir sofistikuotos intrigos netikėtai susitikdavo su kvakerių kuklumu bei tyliu atsidėjimu paprastiems darbams, o didus mokslingumas neretai sutapdavo su juodžiausiais prietarais ir astrologiniais paistalais! Ak, na ir barokas, barokas! Saldžiarūgštis, visų pobūdžių aistrų persunktas, gerai apskaičiuotas manieringumas... Tai tiesiog kinų virtuvės šedevras Europos produktų pagrindu!

Panašių eksklamacijų sąrašą galėčiau tęsti be galo, o malonus skaitytojas neturi tam taip brangaus laiko, tad - prie reikalo. Matyt už kažin kuriuos dar neatpažintus karminius nuopelnus tą pačią dieną taip pagalvojęs gavau ir dovaną: Ian'o Pears'o opusą "Likimo pirštas". Dėkodamas visiems Budoms ir Bodisatvoms tris kartus pakartojau "om nam" (Visatos tyrumo) mantrą. Tuomet drebančiu iš susijaudinimo žvilgsniu (kas šiaip nėra sveikintina Šakjamunio adeptui) perskaičiau anotaciją: 17 a. (sic!) Oksfordas, "susipina patys įvairiausi politiniai, moksliniai, religiniai įvykiai", "ir istorinis romanas, ir detektyvas", "nužudymo aplinkybes pasakoja keturi asmenys", "kiekvienas jų pateikia savąją įvykių versiją"...

Šalia to, net nuo jaudulio sudrumsto mano žvilgsnio negalėjo prasprūsti tai, kad šis romanas yra visiškai barokinių apimčių - virš 700 psl.! Anotacija taip pat gundančiai žadėjo, kad, "jei jums patiko "Rožės vardas"", tai jau šis veikalas tiesiog priblokš.

Mano dideliam pasitenkinimui (kuris, dabar neabejoju, buvo mano geradariško dėmesio gatvės šunims,katėms ir žmonėms anais metais pasekmė), šis romanas pasirodė kur kas geresnis nei nuobodoki ir perdėtą erudiciją demonstruojantys Umberto Eco rašiniai. Nesibaimindamas taip pat pareikšiu maloniam skaitytojui, kad Ian Pears drąsiai konkuruoja tiek su neprilygstamosios Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtoju", tiek su kartais nepelnytai populiaraus John'o Fowls'o "Vikšru" - taip pat istoriniais romanais, besinaudojančiais gimininga ir ne ką mažiau įdomia 18 a. britų istorine medžiaga. Nesu tikras, ar ‚skaityta.lt‘ lankytojai bei autoriai jau pasidalino įspūdžiais apie šiuos kūrinius, tad bus malonu man juos vėliau palyginimui apžvelgti arba/ir su jau išsakytais vertinimais pasiginčyti.

Pasitenkinimą didino ir kita maloni karminė aplinkybė: šį romaną įsigijau kaip tik prieš Šv.. Kalėdas (šį krikščionių paprotį gerbiu ir visokeriopai skatinu), tad skaitymo smagumų kaip tik užteko visam "šventiniam laikotarpiui" (t.y. iki maždaug sausio 2 d., skaitant ir naktimis). Iš tiesų, jei turite bent savaitę laisvo laiko (susirgote lengvu gripu, pavyzdžiui, ir norite naudingai išnaudoti reabilitacijai skirtas dienas, arba dėl taupumo sumetimų leidžiate atostogas namie), nedvejodami įsigykite, pasiskolinkite arba paprašykite artimųjų jums parnešti šį istorinės romanistikos perlą!

Yra bent viena tema visuose šiuose trijuose mano paminėtuose romanuose, kuri yra ypač būdinga mūsų laikmečio smalsuoliui žvelgiant į 17 a. papročius ir ypač jų apraiškas britų salose bei Šiaurės Amerikos žemyne. Tai dėl radikalių religinių ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų dvigubai pažemintų moterų beteisiškumas ir šiomis sąlygomis dažniau bei ryškiau sužibantis atskirų moterų šventumas. Taip taip, būdamas Nugalėtojo mokymo sekėju, negaliu nesižavėti atskirų krikščionių pasišventimu visais laikais tyliai ir atkakliai gelbėti bent jau žmogiškas būtybes nuo neišvengiamų gyvenimo kančių! Jie, o daug tiksliau jos tikrai nusipelno būti gerbiamos kaip bodistavos - prabudusios būtybės, iš kilnios užuojautos liekančios čia su mumis, nepatenkintais viskuo ir visada bei gelbėjančios mus iš šio pačių sukurto pragaro.

Kad maloniam skaitytojui ši literatūrinių siužetų sąsaja taptų dar aiškesnė, galiu paminėti Arthur'o Miller'io dramą "Crucible" ("Sunkus išbandymas"; malonus skaitytojas greičiausiai yra matęs Nicholas Hytner'io 1996 m. ekranizaciją su Wynona Rider ir Daniel'u Day-Lewis'u arba bent apie ją girdėjęs) bei Nathaniel'io Hawthorn'o romaną "Scarlet Letter" ("Raudonoji raidė"; taip pat ekranizuotas Roland'o Joffe's Demi Moor ir (o taip!) Garry Oldman'o pagalba 1995 m.).

Abu šie klasikinės amerikiečių literatūros veikalai aprašo, o jų ekranizacijos vaizduoja 17 a. Naujosios Anglijos puritonų kolonijose vykusias nepramanytas "raganų" medžiokles ir kitokį drąsesnių, atviresnių moterų pažeminimą ar persiokiojimą, neretai pasibaigiantį tuo, kad joms tekdavo skausmuose prarasti šį gyvenimą, idant šlovingai atgimtų pagal savo didžius nuopelnus daug palankesnėmis aplinkybėmis.

Neabejoju, kad ir Ian'o Pears'o romanas bus vienaip ar kitaip (spėju, kad greičiausiai TV serialo pavidalu), ekranizuotas. Romanas taip pat labai gyvai ir tikroviškai (juntama ne tik išsami autoriaus erudicija, bet ir laikmečio psichologijos bei pasakojimo stilių išmanymas) perteikia šventos elgsenos, tikru istoriniu personažu paremtos moters vardu Sara Blandi (Sarah Blundy) - skurdžiai gyvenančios parlamento kareivio dukters - persekiojimo istoriją įvairių susijusių asmenų akimis. Veiksmas vyksta Čarlzo II-jo restauracijos laikais, kai, po tėvo ir sūnaus Cromwell'ių "respublikos" religiniai radikalai ir kiti neanglikonai (pirmiausia, žinoma "popiežininkai", katalikai) yra ujami ir nuolat įtarinėjami politiniais ar kariniais sąmokslais. Moteris nelaiminga ne vien tuo, kad yra moteris ir, pagal laikmečio dvasią, neretai abejojama, ar ji apskritai turi gerbtinų mentalinių savybių (krikščionių ir kitų abramitų vadinamą "sielą"). Ji raštinga (neįtikėtina puikybė), išmano liaudies mediciną (neabejotinai ragana), pati sprendžia ar turėti intymių santykių (šliundra!) ir, kas baisiausia, ji nepaprastai įtikinama, užuojautos ir tyrumo sklidina pranašė, pasisakanti už visų lygiavertiškumą (sąmokslininkė ir atskalūnė, abejojanti šventa karaliaus valdžia!). Galiausiai ji yra apkaltinama nusikaltimu, kurio nepadarė.

Žinoma, su tokiu karmos kokteiliu ir tokioje aplinkoje, tokiu metu buvo galima pabaigti gyvenimą tik smurtine mirtimi, stebint reginių godžiai miniai - kas beveik ir nutiko. Sakau "beveik", tikėdamasis sudominti malonų skaitytoją tuo netikėtu pasakojimo posūkiu, atsirandančiu jau pačiame knygos gale, kai paaiškėja galutinės, kitų kvailų vyrų išankstinių nuomonių ir bukumo paslėptos, įvykių aplinkybės.

Neabejotinai, romane, visiškai pagal gerbtiną baroko meno siužetų taisyklę, meilė triuškinančiai laimi tik tam, kad būtų visiems laikams prarasta. Šimtas aštuonis kartus taip! Bet kuris sąmoningai ar tik sėkmingos karmos verčiamas eiti Išsivadavimo keliu sutiks su šiuo gerbtinu krikščionių meno laikotarpio teiginiu - tikrasis, labiausiai jaudinantis ir abejingų nepaliekantis grožis slypi tik didžiame praradime! Ian'o Pears'o paskutinis keturių pasakotojų neparastai tyrai, gražiai kuklia kalba tai aprašo. Tai skamba tiek pat gražiai, kaip genialiojo 17 a. violončelės meistro de Saint Colombe'o, nuolat gedinčio savo anksti iškeliavusios atgimimų taku žmonos, lūpose - bent jau kaip jos pavaizduotos Gerarde'o Depardieu režisuotame "Touts les matins du monde" ("Visi pasaulio rytai", vaidina pats Depardieu ir jo sūnus Michel'is).

Labai tikslu iš autoriaus pusės buvo pasakoti vien vyrų (visi – gana mokslingi to meto supratimu) lūpomis, kas nejučia dar labiau pagilino priešpriešą tarp pagrindinės romano femme fatal ir oficialaus vyrų pasaulio, pilno neišmanymo, prietarų, baimių ir neapykantos. Ponas Pears‘as kartu vykusiai perteikia ir tuometinį „mokslingumą“ – tiesioginį šių dienų gamtamokslio protėvį, dar gana glaudžiai susijusį, nors jau ir polemizuojanti su ir besiskiriantį nuo akademinės filosofijos ir represinės teologijos.

Na, bus gana. Žinoma, visai nesitikiu, kad mano išdėstytos aplinkybės pasirodys maloniems skaitytojams būtinai įtikinančios imti šią knygą ir neatidėliojant skaityti. Visi puikiai patiriame, kaip sunku veikliam žmogui, ypač turinčiam šeimyninių įsipareigojimų, rasti laiko lėtokiems vaizduotės ir proto malonumams, teikiamiems gero literatūros ar dalykinio veikalo. Bet kuriuo atveju sprendimas jūsų, malonus skaitytojau, bet, jei dėl karmos pokštų atsidurčiau jūsų kailyje, galėčiau tik pakartoti šį jaudinantį ir maloniai stimuliuojantį nuotykį.

Pabaigai tik pridėsiu porą pastabų smalsesniems, tiems, kurie gal paklaus, kas tas per velnias "fingerpost" angliškame originalo pavadinime ir kodėl jį verčia kaip "likimo pirštą? Apskritai, kadangi turėjau garbės kadaise pažinti ponią vertėją, galiu pagirti ją už šį darbą: išversta tikrai neblogai, nors su kai kuriais drąsesniais kalbos suarchajinimais ar net "suanglinimais" negalėčiau sutikti. Pats tas "fingerpost" ir jo "instance" yra frazė to meto anglų kalba, paimta iš pono Backon'o, žymaus Britanijos gamtamokslio patriarcho veikalo "Novum organum". Versti galima iš tikro tik taip, kaip tą padarė p. Drazdauskienė, na o Backon'o citatos naudojamos kaip atskirų dalių motto ir iliustruoja įvairius proto paklydimus vertinant tuos pačius faktus ar įvykius. Labai vykęs, laikmečio dvasią atitinkąs sumanymas, už kurį poną Pears'ą galima tik sveikinti. Kai kam vertimas vietomis pasirodys sausokas, tačiau neužmirškime, kad, jei paskaitytume autentiškus 17 a. raštingų vyrų dienoraščius, tenykštė kalba vargu ar pasirodytų jums gyvesnė, malonus skaitytojau. Tad šioje vietoje tiek autorius, tiek vertėja vėl, sąmoningai ar ne, tačiau pataiko į to meto papratimus, kuo tik suteikia romanui jaudinančio tikroviškumo.

Šiomis nereikšmingomis pastabomis leiskite baigti. Knyga leis jums dar kartą įsitikinti (arba, nesant gyvenimo patirties, bent įsivaizduoti), kokia brangi yra meilė, už kurią kovodami neišvengiamai ją prarandame.

Žemai jums lenkiuosi, karštai linkėdamas kuo greičiau pasiekti prabudimą ir išgelbėti visas juntančias būtybes nuo kančių!

Nuoširdžiai -Šim-Gong'as, GSN.

Barokas