Apie knygą: John Irving – KOL TAVE RASIU
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955248682
Puslapių skaičius: 984

Ryžtis skaityti beveik 1000 puslapių knygą, savo išvaizda primenančia didįjį anglų kalbos Oksfordo žodyną ar kokį kanonų teisės rinkinį – didvyriškas žingsnis, ypač kai žinai, ką joje rasi.Na bet kaip žinoma – kenčiantiems dangus. 

Kaip pakankamai neblogai susipažinęs su Irvingo kūrybą jūsų nuolankus tarnas įtarė, kad pagrindiniai ingredientai bus tokie – pora neištikimybės atvejų, keletas masturbacijos seansų, keliolika minučių atgrasaus sekso su gerokai vyresnėmis ir herojui į motinas tinkančiomis moteriškaitėmis, taip pat keli šimtai pradedančio rašytojo prirašytų puslapių, keleri metai mokymosi Naujosios Anglijos privačiose mokyklose bei daug prakaito, išlieto imtynių salėse. Visa tai bus atmiešta gera doze ironijos, sarkazmo bei grotesko.

Visgi viena gražų rudens vakarą sukaupus visą drąsą ši grėsminga knyga buvo atversta ir...ir keletą dienų praktiškai nieko daugiau buvo neveikta kaip verčiamas lapas po lapo, o mintimis nuklysta į Kanadą, Edinburgą, vaikščiota po Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą, klausytasi bažnytinės vargonų muzikos, filmuotasi ne viename filme bei pasidaryta ne viena tatuiruotė. Kokio storumo Irvingo knygos bebūtų tiesiog nepastebi, kaip perskaitai, rašytojas tarsi užhipnotizuoja savo skaitytoją.

Naujausioje knygoje rašytojas taip pat plėtoja minėtas daugelyje senesnių romanų paliestas temas. Irvingas tikrai nėra ypatingai originalus, bet turbūt kitaip ir negali būti, kai pagrindinis įkvėpimo šaltinis – tavo paties gyvenimas. Herojų tipažai, pažįstami iš ankstesnės kūrybos, reinkarnuojasi ir naujausiame romane. Džekas Bernas šį sykį nėra rašytojas, tačiau šia garbingą vietą užima jo draugė Ema. Bet ar pats Džekas jums nieko neprimena? Ar tas jautrus, bet užsidaręs, trapios psichikos žmogus kartais nėra Homero Velzo inkarnacija? O gal net paties Garpo? Ar stambi, prie nieko nepritampanti, vulgari storžievė  Ema jums nė kiek neprimena padūkėlės Lornos? Ar užsisklendusi motina Alisa nepanaši į seselę Dženę Fields? Nepaisant visų šitų panašumų knygos herojai – nepaprastai įdomūs, spalvingi, tragikomiški bei weird (negaliu vartoti lietuviško žodžio keistas – aut. past.) personažai. Atrodo, kad tokių nė negali būti realiame gyvenime. Arba galbūt tokių tiesiog neteko sutikti.

Atskirai reikėtų paminėti knygos seksualinį kontekstą. Ko jau ko, bet jau šito gero (kaip ir ankstesnėse savo knygose) naujausiame „talmude“ Irvingas tikrai nepagailėjo! Gal netgi šiek tiek perlenkė…lazdą. Ypač turint omeny, kad jo auditoriją sudaro ne tik hormonų audrų kankinami šešiolikamečiai, tačiau taip pat ir senmergės bibliotekininkės, ilgais nutysusiais megztukais ir akiniais raginiais rėmeliais bei moksliukės gimnazistės, svajojančios apie princus ant baltų žirgų . Bėda gal ne tiek perdėtas detalizavimas, bet pernelyg dažnas kartojimas. Argi buvo būtina tiek sykių rašyti apie tai, kad mergina laiko Džeko penį kinoteatre jiems besigėrint „didžiausiu iš menų“? Žinoma, kai kuriems skaitytojams tai galbūt ir žadino malonius prisiminimus, bet reikėtų pagalvoti ir apie apmaudą tų, kurie tokiais prisiminimais pasigirti negali. Kiek teko girdėti, seksualinių detalių gausa rašytojas siekė paeerzinti puritonišką Amerikos visuomenę, dalis kurios šitą romaną turbūt laiko grynų gryniausia pornografija.

Veiksmas vyksta ne tik nuo seno pamėgtoje Naujojoje Anglijoje, tačiau taip pat ir Šiaurės Europos uostuose bei Los Andžele, mieste kurį turbūt visi angelai paliko tada, kai tik buvo susukta pirma kino juosta. Los Andželo atmosfera stebėtinai primena šio miesto atmosferą Mario Pjuzo romane „Krikštatėvis“ – tie patys nesibaigiantys vakarėliai, grožio ir jaunystės kultas, šampanas ir netikri papai, gražuolės, besikabinančios žvaigždėms ant kaklo. Ir viso to fone – „losandželiškai nenormalūs“ žmonių santykiai, vienatvė beviltiškumas ir depresija.

Atrodo pasakiau lyg ir pakankamai bet tuo pačiu nepasakiau apie ką visgi yra šita knyga. Ne, tai nėra Džeko Bernso gyvenimo istorija. Tai yra knyga apie žmones ir jų trapius tarpusavio santykius. Apie neapykantą, užteršiančią žmogaus sielą. Apie pavogtą vaikystę ir suklastotus atsiminimus. Apie nostalgiją merginai, su kuria, nepaisant abipusės simpatijos, nieko neišėjo. Apie ilgesį tų, su kuriais praleidome svarbų gyvenimo laikotarpį, bet teko išsiskirti. Apie gailestį, kad laiku nespėjome ko nors padaryti. Apie netekties skausmą. Taip pat apie liūdesį supratus, kai kažkada tau buvę svarbūs žmonės dabar tau jau nieko nebereiškia, o atsiminimai apie juos tolydžio blunka kaip senos nuotraukos.

„-Na tavo tėčiui tikrai patiko. Turiu omeny tatuiruotę.
-Iš kur jūs žinote?-paklausė Džekas.
-Jis verkė ir verkė, - atsakė Dokas Orestas.
Džekas prisiminė, jog ir mama jam kadaise sakė, kad kartais iš to ir supranti, jog tatuiruotė kaip tik tokia, kokios reikėjo“.