„Evelina sustingo ant grindų, žvelgdama į seną atvaizdą. Štai žmonės, tikriausiai šeima, gyvenusi šiuose namuose; čia jie atrodo jauni ir laimingi, lyg visa ateitis priklausytų jiems. O kur jie dabar? Vyras ir moteris galbūt jau mirę, mažasis berniukas tapo pagyvenusiu ponu, o poros namai – apleista, tuščia landyne, palikta valkatų ir likimo valiai. „Keistas dalykas laikas. Tą, kas šiandien atrodo be galo svarbu ir reikšminga, jis paverčia vizijomis ir dulkėmis... Gal kada nors viską, kas dabar vyksta, prisiminsiu tik kaip nuotykį, kaip sapną, kaip kažką neįtikėtino ir tolimo...“ p. 194.

Šią citatą parinkau ne dėl to, kad ji būdinga knygai. Atvirkščiai. Nedažni pamąstymai „apie gyvenimą“ nenutolsta nuo siužeto krypties, iš ritmo neišmuša. Veiksmas nuo kokio 20 puslapio sukasi gana greitai: įvykis, dialogas, sprendimas, įvykis, monologas, sprendimas. Tiesa, tai nereiškia, kad veiksmas įtemptas. Nėra nei kvapą gniaužiančių nuotykių, kraują stingdančių avantiūrų, nei į gylį einančios socialinės, psichologinės analizės. Vaizdžiai kalbant, tai ne beatodairiškas lėkimas, būdingas trileriui, šaudant visus pakeliui ir narpliojant intrigų mazgus, ir ne sėlinimas, atidžiai stebint ir tiriant aplinką, žmones, kuriant hipotezes apie pasaulį, kaip galbūt turėtų būti kūrinyje, iškeliančiame ekologines, technologines, socialines problemas. Tai – tarsi bėgimas tvarkinga ristele nuo taško A iki taško B. Gal ir sveika, bet neįkvepia...

Ko gero, kaip tik nukrypimai į šoną nuo pagrindinės linijos šią knygą būtų padarę įdomesne. Kita vertus, mėgstantys nesunkiai ryjamas ir lengvai virškinamas fantastines knygas, turėtų džiaugtis, sulaukę lietuviško pavyzdžio. Jis nepapiktins stiliaus klaidomis, nesukels pasipiktinimo propaguojama moraline ar kitokia bjaurastimi, neužmuš intelektu ©. Perskaitęs jautiesi, kaip peržvelgęs dar vieno fantastinio–politinio trilerio scenarijų, tik reiktų įsivaizduot garsius aktorius ir dar garsesnius sprogimus. (O čia – serialo verta citata: „ Evelina pažvelgė į ilgą kruviną rėžį ant tyrėjo dešiniojo skruosto ir nesusilaikiusi palietė jį pirštų galiukais: – O Dieve... Nenorėjau tavęs taip užgauti! “ (p. 175))

Tai ką mes turime šioje knygoje–scenarijuje? Pasaulį, nutolusį nuo mūsiškio ne tiek jau daug. Jame – robotus, padedančius namų ruošoje ir šmirinėjančius gatvėse, smegenų plovimą, ekologines problemas, politiką, nusikaltėlius, žaliuosius ir mmm… leiskite truputį pavartyti… na, dar ne visai tyrus policininkus ir santūrias simpatijas tarp priešingų lyčių atstovų (jei būsit geri, pasakysiu, ar kas nors knygoje bučiuosis). Taigi, bemaž tą patį, ką ir dabar, išskyrus robotus ir kai kurias naujų technologijų apraiškas. Žmonės tokie patys. Jų problemos tos pačios, suktybės – irgi; tik štai galimybės kitos. Ir blogieji, kaippaprastai, turi tų galimybių daugiau už geruosius.

Pagrindiniam blogiečiui skersai kelio stoja ir Evelina – pirma atsitiktinai, paskui tyčia. Mergina iš pradžių atkakliai nesusigaudo, į kokį tinklą papuolė, tačiau vėliau – o džiaugsme! – jai paaiškėja tai, kas skaitytojui jau seniai aišku, ir Evi ima kovoti. Tai nelengva, juk Blogio užnugaryje nusikaltėliai ir aukštosios technologijos, jo priedanga – niekuo dėti protestuotojai. Evi nepasitiki nei pastaraisiais, nei policija, bet jai reikia įvykdyti mirusios tetos priesaką – perduoti labai svarbią informaciją. Jai teks išsiaiškinti, kas tas žmogus, kurį reikia surasti. Pradžioje sakiau, kad nėra kvapą gniaužiančių nuotykių. Pataisa: pačių nuotykių tai yra. Kur ne kur liejasi kraujas ir dūžta šukės, o gal net gyvenimai. Nuotykiai galėtų gniaužti kvapą, jei, jei... Jei būtų kitaip aprašyti? Jei neįtartum, kad vis tiek laukia hepiendas, nors gal ir ne visiems? Jei skaitytojo, šiuo atveju mano, skonis būtų kitoks? Tikslaus atsakymo nebus.

Romano veiksmas vyksta Europoje, o kur tiksliai, neaišku, – pasaulio politinis žemėlapis smarkiai pasikeitęs, iš vardų ir pavardžių taip pat sunku ką nors spręsti. Tiesa, valdžios rinkimai vyksta taip pat įkyriai... Vienas iš įdomesnių ėjimų – senamiesčio vaizdavimas kaip apleistos, tik keistuolių ir nusikaltėlių lankomos teritorijos. Ir, aišku, menininkų. „Senamiestyje vis dar išlikęs vienas kino teatras. Visiems meno studentams beveik privaloma pramoga – nueiti ten pasileisti senųjų filmų. Vien dėl to universitetas ir išlaiko šį pastatą, žinoma, minimaliai investuodamas. Juk žavesys ir slypi jo archaiškume, o dar ta daugybė apleistų pastatų ir mirusio gyvenimo dvasia...“ (6 p.) Egzaltuota? Na, čia pati pradžia, Evi dar naivi gudrutė mergiotė... Kai vėliau jai teks slapstytis tame senamiestyje, gal „mirusio gyvenimo dvasia“ ir neatrodys tokia žavinti. Viskas, stop. Labai nesinori pasakoti detalių, kad nesugadinčiau skaitysiantiems knygą viso reikalo. Tuo labiau, kad kai kuriuos vingius turbūt atspėsite ir taip...

7 baimės dienos, kurios jūsų neišgąsdins