Ilgesio burtai

Apie knygą: Gintarė Adomaitytė – KARUSELĖ
Leidykla: Gimtasis žodis (2007)
ISBN: 9789955161837

„Tyliai tyliai, pritardama karuselės valsui, ji kartoja karaliaus vardą: Ilgesys, Ilgesys, Ilgesys...“ („Karuselė“, p. 25).

Kai vakarais skaitau savo vaikams šias trumpas pasakas, labiau gal net ne pasakas, o esė,  įvilktas į pasakos rūbą, galvoju – ar jie jaučia?

Ar jie jaučia tą visą knygelę verte perveriantį ilgesį, tokį be galo tikrovišką, tokį žmogišką, tokį apvalantį, tokį kuriantį ir atveriantį akis? Ilgesys iš viso labai būdingas Gintarės Adomaitytės kūrybai, nesvarbu, ar tai – esė rinkinys „Šokis ant stalo“, ar beveik detektyvas „Gėlių gatvė“? Ir – žinote – štai toks ilgesingumas man yra labai lietuviškas, gimęs iš trumpos vasaros ir ilgo rudens, lietaus ir pilko dangaus, ne taip dažnai dovanojančio saulės spindulius. Tačiau – ir tuo negaliu nesižavėti – tas ilgesingumas netampa paprastu sentimentalumu. O pasaka – didaktine pasakėčia.

Mažokai čia tų pasakų – dvylika. Ir neilgos jos – vienas, du puslapiai. Apsuka metų ratą, nepastebimai, tarsi atsargiais potėpiais užneša žiupsnį sniego ar pakalnutės skimbtelėjimą, nepasakytų „Autorės žodyje“ – gal net nepastebėtum. Nebent „Gilių kavoje“ – pasakoja apie vienišą, rudaplaukį ir truputį strazdanotą rudenį. Jis rašo laiškus Vasarai, nes žino:
„– Paguosiu tave, - sako Rudeniui Žiema, visada ateinanti netikėtai.
– Paguosiu, - sako ji ir šiurpiai kvatojasi, o Ruduo traukiasi atatupstas“ (p. 31).

Kituose puslapiuose – Šulinio Baubas, Maumedžio Maumas, arba tiesiog mergaitė – Vaiva. Nėra čia karžygių (tik Ėriukas karžygys – argi ne karžygystė išeiti iš namų ir surasti savus?), nėra nuotykių (tik Maumo įskridimas ant anties nugaros į Maumedžio viršūnę ir nebenoras grįžti į pelkę) ir burtų. Nebent užburta skėčių šeimyna – „Vis tiek jie laimingesni už savo šeimininkus, kurie niekada neišeina į lietų trise, o pernakt nė nemano kalbėtis, nes tėtis žmogus, grįžęs iš kelionių, temoka būti pavargęs“ (p. 33). Kaip ir pavargęs Pirmadienis – dėl to, kad Sekmadienis jo nežadina, nesirūpina, knarkia po savo linksmybių, o paskui vargšą Pirmadienį dar visi ir keikia. Tad ar ne verta spjauti ant tokio pasaulio ir išeiti į Anapus? Gal ten sutiks Žvėrinę? O gal – piemenį su piemenaite, tokius panašius į Upinę ir Ežerinį? Ir gal atsiras kažkas, kas prabils tyliu, protingu ir išpuoselėtu žodžiu – kaip šioje knygoje?

Gintarė Adomaitytė rašė, kad „visada svajojau rašyti ne vien mažiems. Ir ne vien suaugusiems“. Tikrai pavyko.