Neteko skaityti jo kitų kūrinių (“Laterna magica”, “Intymūs pokalbiai” ir kt.), bet iš šios knygos galima spręsti, jog I. Bergman romanistu virto vos ne iš įtūžio ant prodiuserių ar per mažų kino galimybių.

“Šis rankraštis buvo atmestas trijų be galo sąžiningų prodiuserių. Motyvai buvo skirtingi, bet pagrindinė nuostata vienoda: neįmanoma sukurti filmo pagal šią medžiagą. Tai labai daug kainuotų. Būtų tikra katastrofa. Savižudybė.

Aš laikui bėgant sutikau su tokia nelinksma jų nuomone ir padėjau savo kūrinį į archyvą. Nerealizuotos vizijos ir svajonės”, - rašo I. Bergman “Meilė be mylimojo” įžangoje ir, regis, šiais savo žodžiais nusako visų trijų kūrinių “užsilikimo” popieriuje priežastis. Tiesa, “Neištikimąją” vėliau ekranizavo aktorė ir režisierė Liv Ulman (nenuostabu, nes vien ko vertas jos vaidmuo I. Bergman filme “Persona”!).

Knygą sudaro trys pasakojimai - “Neištikimoji”, “Dvasiniai reikalai” ir “Meilė be mylimojo” - literatūrai adaptuoti kino scenarijai. Tai, kad visa knyga pavadinta “Neištikimoji”, ne tik reiškia, jog pastarasis kūrinys yra stipriausias, bet iš principo nurodo ir likusius du kūrinius saistančią siužeto grandį – neištikimybės motyvą. Vienur jis dominuojantis, kitur vos apčiuopiamas, bet visur egzistuojantis. Kitas motyvas, jungiantis kūrinius, - vaizduojamame pasaulyje veikia bene vieni menininkai (aktoriai, režisieriai, muzikantai, dirigentai ir t.t.).

Šie iš kūrinio į kūrinį pereinantys motyvai ne nustebina, bet pagrindžia I. Bergman braižą: juos aptiksi ne tik jo romanuose, bet ir daugumoje filmų, - ir tai visai suprantama.

Pats būdamas režisieriumi, I. Bergman geriausiai pažino menininkų pasaulį, o domėjimąsi neištikimybe jis pagrindžia Boto Štrauso žodžiais: “Jokia įprastinė nelaimės forma, - nei liga, nei ekonominis nuosmukis ar tarnybinė nesėkmė, - pasąmonėj nepalieka tokio baisaus ir gilaus rando, kaip skyrybos. Jos tiesiogiai paliečia įvairiausių baimių ištakas ir jas pažadina. Jos vienu smūgiu įsminga taip giliai, kad gilesnės žaizdos gyvenime jau niekas padaryti nebegali.” Vidinio gyvenimo žaizdos – visos I. Bergman kūrybos pamatas.

Kita vertus, režisierius visada yra režisierius ir šiuo atveju, regis, tai yra ne privalumas, o trūkumas. Visuose trijuose kūriniuose, o itin “Neištikimoji”, trūksta stipriausio I. Bergman kozirio – tų “sustingusių” vaizdų, kurie užsilieka atminty ir gyvena savo gyvenimą atskirai nuo viso filmo (pvz., taip vadinami, “šokančios mirties” kadrai “Septintajame antspaude”). Tai - ne talento rašyti stoka. Tai – literatūros ribos, nors E.Zola ar V. Hugo, ko gero, su manimi nesutiktų.

Štai ir “Neištikimoji” – tai scenarijus filmui, kurio “galutinis rezultatas – Marianė stambiu planu” ir “daugelis epizodų atsidurs antrame plane arba pasislinks į pirmąjį ir pagaliau užims visą ekraną, išskyrus Marianės veidą, visada esantį”. Įgyvendinti idėją – ilgo metražo filmą, kurį iš esmės sudarytų tik vienas stambus planas, - dar viena režisieriaus “vizija”, nes, anot jo, “pastovus stambus planas – įstabiausias kinematografijos pranašumas”. Čia dar I. Bergman pridūria: “Joks kitas menas to negali, negalėjo, negalės”.

Bent jau literatūra – tikrai negali, o “Neištikimoji” dėl to netenka daug. Popierius nepajėgia pavaduoti vaizdo, o laki skaitytojo vaizduotė mažai gelbsti.

Bet tai vienintelis šios knygos trūkumas, kurį pavyko aptikti. Užtat I. Bergman filmų gerbėjams knyga taip pat turėtų tapti tikru delikatesu. Ryte praryji romanuose, kaip ir filmuose, skaitytojams tiesiog dovanojamus įdomius istorijų pateikimo variantus, laviravimą tarp įvairių sprendimų. Tiesą sakant, formos išskirtinumu pasižymintį kūrinį “Meilė be mylimojo”, manau, pilnai perprasti galima tik prieš tai mačius keletą jo filmų, kitaip – daugiau chaoso nei meno.

O visų kitų knygos privalumų net neverta pradėti vardinti, nes nuo jų gausos galima užspringti.

Kinas popieriuje