„Paukščio šokis“ yra antroji tetralogijos dalis (pirmoji - „Vaizdas į rojų“), kurioje toliau pasakojama apie keistuolio Elingo gyvenimą. Didelių sąsajų su pirmąją knygą nelabai rasi. Apie anksčiau aprašytą Elingo gyvenimą pats autorius pasako, kad „mikrorajono gyventojai tebuvo statistai nerealiame vaidinime, vykstančiame aplink didžiąją sceną“ (59 psl.), ir ima traukti uždangą nuo didžiojo vaidinimo.

Romano pradžia tokia - Elingas prabunda jam nepažįstamoje aplinkoje, kuri pasirodo yra psichiatrinė klinika, ir tuoj susiduria su eiline gyvenimiška problema – noru šlapintis. Nuo to veiksmas rutuliojamas toliau: Elingas apgyvendinamas su kitu ligoniu - Kjeliu Bjarne. Tiek Elingas, tiek Kjelis turi savo pasaulį, kuriame viskas sudėliota tik į jiems žinomas lentynėles, ir nei vienas nedega noru ką nors savo pasaulyje keisti. Visgi permainos į abiejų klinikos gyventojų pasaulį ateina prieš jų norą: Elingas per prievartą apgyvendinamas psichiatrinėje ligoninėje, ir būtent Kjelio Barnės kambaryje; Kjelis netekęs savo kambario draugo turi taikstytis su Elingo charakteriu. Nežiūrint į tai, tarp abiejų „kambariokų“ užsimezga draugystė.

Knyga sudaryta lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie Elingo gyvenimą klinikoje. Skaitai ir galvoji, kokio velnio jis turi tupėti tarp dvasios ligonių? Taip, Elingas turi savo keistenybių, bet kas gyvena be jų? Elingas gali būti geras, moka užjausti, mylėti ir pradžiuginti savo artimus. Autorius nuo pat „Paukščio šokio“ pradžios tiesiog pirštu bado skaitytojui: „tik pažiūrėk, argi tai nesveikas žmogus? Visi „nesveikumai“ gimsta iš žmogaus vienatvės“. Ir tikrai, greit imi galvot, kad Elingas gyvena ne klinikoje, o tiesiog bendrabutyje, skirtame benamiams. Palaipsniui imi žavėtis Elingo mąstymo gilumu ir vaizduotės platumu. Seki, kuo baigsis kol kas vienpusė Elingo meilė prižiūrėtojai Gunai. Lauki kažkokio “happyendo”, bet netikėtai ir, žinoma, pačioje gražiausioje vietoje, per patį Kalėdų vakarėlį, baigiasi pirmoji knygos dalis. Baigiasi kartu su Elingo skrandžio turiniu ant jo paties ir jo mylimosios Gunos suknelės.

Lieki išsižiojęs ir nieko nesupratęs. Kurių velnių Elingas apsivėmė? Būtent į šį klausimą atsakoma antroje knygos dalyje, bet ir tai suvoki tik dalies pabaigoje.

Trumpai tariant, negali nesižavėti autoriaus sumanyta romano veiksmo struktūra ir genialiu pasakojimo stiliumi. Čia norisi juoktis, čia verkt. Knygos nugarėlėje pažymima, kad 1995 m. šis romanas apdovanotas norvegų literatūros Bragės vardo premija. Anksčiau tokios premijos girdėt neteko, bet, manau, tai turėtų būti vietinės (Norvegijos) reikšmės įvykis, į kurį labai gali dėmesio nekreipt, tačiau už prastą rašliavą, manau, premijomis niekur nesimėto.

Viršelis taip pat teigia, kad šis romanas tai norvegiškas „Skrydžio virš gegutės lizdo“ variantas, tačiau tai daugiau reklaminis palyginimas. Vieno ir kito romano panašumas tik toks, kad pagrindinis veikėjas yra dvasios ligonis. „Paukščio šokyje“ apie pačią psichiatrijos ligoninę ir kitus jos pacientus (apart Elingo, ir Kjelio) veik nieko nerašoma. Net susidaro įspūdis, kad visoje klinikoje gyvena tik du ligoniai ir viena prižiūrėtoja.

Daug negiriant I. Ambjornseno, galiu pasakyt, kad toliau skaityti Elingo nuotykius noras yra didžiulis. Ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau, lietuviškai pasirodys likusios dvi tetralogijos dalys.

Žavintis protinga beprotybe