Mirė motina . Taip prasideda romanas "Vaizdas į rojų". Ir sukelia asociacijas, kad gal bus kažkas panašaus į A. Kamiu "Svetimas". Dvi dešimtys puslapių atskleidžia beveik analogišką fabulą dar 1954 m. kino meistro A. Hičkoko pavaizduotai filme "Langas į kiemą" (Rear window). Pagrindinis herojus Elingas po motinos mirties gyvena jos Oslo mikrorajono bute. Vienišius kasdienybei užpildyti įsigyja teleskopą ir ima stebėti priešais stovinčio daugiabučio gyventojų buitį. Taigi nieko ypatingo siužete.

Vis dėlto autorius turi savotišką pasakojimo stilių, kurio žavesys leidžia knygą perskaityti labai nenuvargstant. Skaitant veik dialogų neturintį tekstą išlenda herojaus mintis ar poelgis, kurio tikrai negalėjai tikėtis.

Knygoje veiksmo nedaug. Tuo tikriausiai pasižymi visi I. Ambjornseno kūriniai. Elingo veiksmai užima gal tik dešimtadalį pasakojimo, visa kita - herojaus mintys ir prisiminimai.

Elingas keistas vienišius. Jam 32 metai. Iki šiol jį prižiūrėjo motina, bet po jos mirties Elingas pasijunta padėties šeimininku, kuris stovi ties savo vidinio pasaulio kryžkele. Elingas pradeda naują gyvenimą pasaulyje, kuriame be jo, nėra nieko daugiau. Vienišiui tenka pasirūpinti savimi, tačiau jis apie tai nieko neišmano. Jis tiesiog gyvena savo pasaulyje, kuriame renka laikraščių iškarpas su Norvegijos premjere Gru ir paranojiškai pro teleskopą stebi kitų žmonių gyvenimą, palaipsniui nuo stebėjimo pereidamas prie lengvos intervencijos į jų kasdienybę.

Reiktų pasakyti, kad Elingas dar nėra praradęs nekaltybės. Tai tikriausiai sąlygojo kiek kreivas jo pimpalas ir dėl to patirtas pažeminimas mokykloje, kai jį pravardžiavo "Riestuku", "Zoro" ir "Zigzagpimpalu". Elingas tai prisimena ir papasakoja taip pat kaip ir sapną, kuriame Norvegijos premjerė Gru čiulpia jo penį. Keisti Elingo sapnai, ir mintys jo keistos, tačiau skaitant nekart pagalvoji, kad tai kažkuo panašu į tavo niekad nepasakytas mintis. Pararelės tarp dvasios ligonio minčių ir eilinio skaitytojo kasdienybės retkarčiais stulbina, ir sunkiai leidžia nuspėti ribą tarp to, kokie samprotavimai yra sveiko žmogaus, o kurie - dvasios ligonio.

Romanas lyg be pabaigos. Skaitytojui lieka nesuprantamas Elingo likimas. Perskaičius paskutinius romano sakinius gali daryti išvadą, kad Elingas galutinai išprotėjo; arba kad Elingas niekada nebuvo Elingas, o kaip koks R.Bloch'o Normanas gyveno "už du".

Įdomiausia, jog autorius, pradėdamas "Vaizdą į rojų", neplanavo, kad tai virs knygų ciklu. Viename interviu I. Ambjornsenas sakė, kad pabaigęs pirmą knygą ketino rašyti visiškai kitką, tačiau jis (Elingas) vis tiek buvo viduje, ir jo nepaleido. Nežinia, kiek tuose žodžiuose esti pataikavimo esamiems skaitytojams ir būsimiems romanų pirkėjams, tačiau lietuviškoji leidykla autoriaus pavardę tikrai išnaudojo tiesiogiai. Viršelyje - autoriaus pavardės pirmos trys raidės išspausdintos kita spalva, kas išryškina inicialus AMB, plačiojoje Lietuvos visuomenėje suprantamą kaip Algirdas Mykolas Brazauskas. Jei tai padaryta dėl marketingo strategijos, tai man viduje džiugu, jog pastebėjau ir perkandau leidėjų rebusą, jei ne - tai man, kaip ir Elingui nepamaišytų psichiatro pagalba.

Įtraukiantis beprotybe ir liūdinantis vienatve