Apie knygą: Robert Charles Wilson – KOKONAS
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971894
Puslapių skaičius: 416

- Nagi pakentėk. Ar žinai laiko tėkmės šiapus ir anapus Kokono skirtumo koeficientą?
- Daugmaž.
- Daugmaž – šito neužtenka. Taigi: viena mūsų žemiškoji sekundė atitinka 3,17 visatos metų. Atsimink. Jei viena iš mūsų raketų įeis į Kokono membraną vos sekunde atsilikusi nuo kitų, orbitą ji pasieks daugiau nei trejais metais vėliau.

Va taip – Žemę vienadien apgaubė kažkokio Kokono membrana, atskyrusi mūsų planetą nuo likusios Visatos ne tik erdvėje, bet ir laike.

O laiko skirtumas – milžiniškas.

Tai sukelia visuotinių savižudybių bei masinių pamišimų pliūpsnius – žmonės netikėtai supranta, jog jau savo gyvenimo saulėlydyje gali išvysti kaip užverda vandenynai, o Saulė ima pūstis į Raudonąją milžinę...

Kita vertus, tokia padėtis – unikalus šansas kolonizuoti artimąjį ir tolimąjį kosmosą, juk:

O dabar palūkėkime, kol pagal tavo laikrodį praeis minutė. Anapus Kokono per tą patį laiką praeis maždaug šimtas devyniasdešimt metų.
- Sutinku, daug, bet per du šimtus metų planetos perdaryti neįmanoma, argi ne taip?
- Taigi, visatoje mūsų eksperimentas trunka jau du šimtus metų. Kol mes čia sėdime ir kalbamės, visos bakterijų kolonijos, kurios ištvėrė kelionę, jau trečias šimtmetis dauginasi Marse. Po valandos jos bus išgyvenusios ten vienuolika tūkstančių keturis šimtus metų.“

„Kokonas“ tarp Lietuvos fantastikos mėgėjų sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų, dėl kurių nereikėtų labai stebėtis – juk romanas vos prieš porą metų – 2006-aisiais pelnė prestižinę fantastikos „Hugo“ premiją. O pastaroji (kaip ir kita, ne mažiau reikšminga – „Nebula“) fantastikos gurmanams – tarsi tvirtas kokybės ženklas (žinoma, šlamšto pasitaiko ir tarp tokių kūrinių, tačiau jo procentas bent jau gerokai mažesnis).

Va, Popo asmenraštyje be didesnių užuolankų rašoma, jog „Knyga labai labai patiko. Jau senokai taip buvo įtraukus mokslinė fantastika. Ir atrodo jokių kvapą gniaužiančių nuotykių tolimoje galaktikoje, jokių minties greičiu lakstančių žvaigždėlaivių...”

Man gi šis romanas kažkuo priminė kokį labai kokybišką serialą (serialą – gerąja prasme, na, būna juk ir tokių) apie vienos šeimos (ir šeimos draugų) gyvenimą įvairių kosminio masto Žemės kataklizmų fone.

Akivaizdžiai kyšo (ar bent jau man taip vaidenasi) ir vadinamųjų „rašymo mokyklų“ ausys – labai jau aiškiai matyti „statybinės medžiagos“ iš kurių buvo „konstruojamas“ romano siužetas (pokeistė jausmų drama+originalus mokslinių idėjų pasaulis).

Idėjų knygoje primėtyta tikrai nemažai – tarsi skanių razinų kokiam kekse. Na, kad ir:

Džeisonas rodė jai, kaip lėtais, oriais judesiais siūruoja didžiosios šakos, o laibesnės juda kur kas greičiau. Šitaip yra todėl, aiškino jis, kad kiekviena šaka, kiekviena šakelė ar ūglis paklūsta savam rezonansiniam dažniui. Šiuos rezonansinius dažnius, kalbėjo jis, galima prilyginti muzikinėms natoms. Medžio judėjimas vėjyje iš tiesų yra muzikinis kūrinys, tik skambantis pernelyg žemais tonais, kad žmogus jį girdėtų. Štai kamienas atlieka boso partiją, šakos – giedantys tenorai, o liaunos šakelės čiurlena lyg fleita piccolo. Arba, bylojo jis, kiekvieną tokį rezonansą – nuo paties vėjo alsavimo iki menkiausio lapelio virpčiojimo – gali laikyti grynuoju skaičiumi, gali įsivaizduoti apskaičiavimus, vykstančius kituose apskaičiavimuose, vykstančius dar kituose apskaičiavimuose.

Jei dirbčiau kokiam milžiniškam knygų išrūšiavimo ceche, šią knygelę, matyt, padėčiau į „Naujosios bangos“ (New Wave, kuri nuo sausoko mokslinių idėjų dėstymo atsigręžė į žmogų su visais jo kompleksais, psichologinėmis ir emocinėmis problemomis) skyrių, kažkur tarp „Kietosios mokslinės fantastikos“ (Hard Science Fiction, padidintas dėmesys mokslo problemoms, fizikai, o žmonių santykiai – antraeiliai) ir jos antonimo – „Minkštosios mokslinės fantastikos“ (Soft Science Fiction, kur daugiau tūpčiojama apie žmogaus emocijas). Na, galų gale po New Wave revoliucijos anglosaksų fantastikoje, kai SF kolonizavo, susiliejo ar perėmė daugelį literatūrinio mainstreamo bruožų, toks rūšiavimas gal ir nebeturi didelės prasmės.

Viena aišku, knygą, užgniaužus ironiją, tikrai derėtų grūsti į kokį, paskubom išgalvotą, „intelektualiosios mokslinės fantastikos“ poskyrį.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog knygą vertė viena geriausių „Eridano“ vertėjų – Anita Kapočiūtė (nors mano nuomone ji pernelyg piktnaudžiauja visokiais ausiai gana neįprastais žodeliais – na, pvz., „vasarodrungnis“ („Tildė“, beje, ką tik pasiūlė jį taisyti į „vasardrungnis“).

Tai ne pirmoji kanadiečių fantastikos rašytojo knyga lietuviškai – dar 2004 m. „Eridanas“ išleido jo „Chronolitus“ – apie ūmai Žemėje imančius dygti milžiniškus akmeninius paminklus (aga, siužeto braižas pažįstamas, ar ne?).

Man toji knyga nelabai patiko, bet teko girdėti, jog tai kol kas sėkmingiausiai mūsų krašte parduotas Wilsono romanas (negi išpirko visus 2 tūkst. egz.?!;)

Po metų lietuviškai pasirodžiusi Wilsono „Biosfera“ pirkta jau gerokai vangiau.

Na, o „Kokonas“, kad ir spindėdamas „Hugo“ prizu (nedažnai pasitaiko, kad romanas, pelnęs tokią premiją jau po metų būtų išleistas lietuviškai), deja, irgi tik sustiprino tendenciją – lietuviai šio romano kol kas deramai neįvertino (gal tiesiog nepastebėjo?).

Todėl „Eridano“ leidykla kol kas tik svarsto galimybę lietuvių kalba išleisti šios knygos tęsinį – 2007 m. pasirodžiusį romaną „Axis“ (Ašis).

Pastarajame Wilsonas jau aprašo įvykius maždaug po 30 metų nuo to momento, kai pagrindiniai „Kokono“ herojai paliko mūsų planetą (tam viso labo tereikėjo menko laivelio ir palankaus Indijos vandenyno vėjo...).

Ir jei pirmajame romane daugiau rašoma apie Kokoną – paslaptingą membraną, tai pasakodamas apie šaunų naująjį pasaulį – Akvatoriją, autorius bando aiškintis ir aiškinti per vieni tie Hipotetikai, žaidžiantys su Kokonais, Arkomis, na ir – žmonija.

Gi pats kanadiečių fantastas kol kas pluša prie trečiosios (ir, matyt, paskutinės) šio romanų ciklo dalies, kuri vadinasi „Vortex“ (Sūkurys).