Apie knygą: John Ronald Reuel Tolkien – HURINO VAIKAI
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955380283
Puslapių skaičius: 288

Idant būtų išvengta bereikalingų diskusijų, iš karto pasakau: pavadinime yra „Hurinas“, o ne „Hūrinas“, nes būtent toks vardas puošia lietuviškojo leidimo viršelį.  „Hu/ūrino vaikų“  problemikė paminima apačioje, o kad ji nesimaišytų ten, kur nėra būtina, apžvalgoje knygą užteks įvardyti jos jau nusistovėjusiu anglišku trumpiniu – CoH.

Taigi – CoH, 2007-taisiais išleistas, anot šią žinią aptrimitavusios žiniasklaidos, „naujas J.R.R. Tolkieno romanas“. Kiek jis „naujas“ ir kiek jis „J.R.R. Tolkieno“ – klausimas slidus. Mat tai – ne kas kita kaip „Silmarillion“, „Nebaigtųjų sakmių“ ir kai kurių „Viduržemės istorijos“ tomų skaitytojams pažįstama Túrino Turambaro istorija, iš krūvos JRRT rankraščių naujai perrašyta jo sūnaus Christopherio (toliau – CJRT). Situacija paradoksali: kai 8-tajame dešimtmetyje CJRT iš tėvo rankraščių bandė sulipdyti „Silmarillion“, Túrino istoriją jis nusprendė pateikti kondensuotai. Skyrius „Apie Túriną Turambarą“  ir taip yra vienas ilgiausių šioje knygoje, tačiau JRRT buvo palikęs daug gerokai detalesnių pasakojimo versijų. Sakau „versijų“ – daugiskaita, - nes, kaip puikiai žinoma, JRRT buvo krapštukas: tai, ką parašęs, taisydavo, taisydavo, taisydavo. Ir smulkmenas, ir svarbesnes detales. Tai štai, galima įsivaizduoti, kiek kartų pakito nuo pat Pirmojo Pasaulinio karo metų rašyta Túrino istorija. Artėjant „Silmarillion“ trisdešimtmečiui, CJRT nutarė tuos rankraščius dar sykį sudėlioti į vientisą pasakojimą – tik šįkart ne suspaustą, o tokį, kokį JRRT savo laiku ir įsivaizdavo – romano pavidalo. Kam įdomu, apie procesą galima daugiau pasiskaityti CoH prieduose. Be abejo, autorystę įvardyti keblu, mat CJRT į šį bricolage įdėjo nemažai ir „nuo savęs“. Tačiau kaip „Silmarillion“ tapo „kanono“ dalimi, taip ja didelį šansą turi tapti ir CoH.

CoH siužetui idėją JRRT pasiskolino iš „Kalevalos“: tenykščiam personažui Kullervo nesiseka labai panašiai kaip ir Túrinui. Apskritai istorija yra didžiai tragiška ir daugmaž telpa į sakinį, parinktą šios apžvalgos pavadinimui (autorystė ne mano). Taip, prisipažįstu, ši Viduržemės legenda nėra tarp mano mėgstamiausių, bet, kita vertus, Túrinas turi ir nemažai prisiekusių gerbėjų, taigi čia skonio reikalas. Pasakoti, kas ir kaip, prasmės nėra – tik sugadinsiu malonumą. Glaustai, esmė tokia: Pirmajame Amžiuje (jei skaitėte tik „Žiedų valdovą“ – maždaug 8500 metų iki ten aprašytų įvykių) žmogus, Hithlumo valdovas Húrinas narsiai kaunasi didžiuliame mūšyje, bet pakliūva į Priešo (ne Saurono, o jo pirmtako-mokytojo Morgotho) nelaisvę. Húrinas pasirodo besąs išdidus ir ištikimas savo bendražygiams (neišduoda jam patikėtos paslapties), tad Morgothas jį nubaudžia: prakeikia jo šeimą ir dar liepia stebėti, kaip artimiesiems susiklostys žiaurus likimas. Toji šeima – tai Húrino pati Morwena, sūnus Túrinas ir istorijos pradžioje dar negimusi dukra Nienora. Toliau peripetijų daug, bet čia jau patys pasiskaitysite.

Iš esmės tie, kas jau skaitė „Nebaigtąsias sakmes“, CoH nieko naujo neras; vien „Silmarillion“ skaičiusiems šis tas bus nauja. Istorija ta pati, tik aprašyta detaliau, kai kurie personažai labiau išvystyti. Atvirai pasakius, būtent dėl šios priežasties ilgai neprisiverčiau baigti CoH: kadangi „Silmarillion“ ir „Sakmės“ skaitytos, o JRRT stilius ir taip puikiai pažįstamas, tai visos kalbos vingrybės anaiptol nebežavi – pasidaro paprasčiausiai nuobodu. „Silmarillion“ buvo kondensuota JRRT pasaulio ankstyvųjų amžių istorija, tad jai metraščio stilius tiko. CoH stilius labiau primena ištemptą „Silmarillion“ metraštį nei grand žiedųvaldovinį romaną, ir tai yra bėda: pasakinis metraštis įdomus tol, kol nepersistengiama. Įtariu, kad tik ŽV skaitę lietuviakalbiai, paėmę į rankas CoH, turėtų pasijusti panašiai, kaip prieš trisdešimt metų pasijuto ką tik išleisto „Silmarillion“ skaitytojai: apgauti. Jie tikėjosi naujo „Žiedų valdovo“, o čia... Kita vertus, kol Túrino istorija dar yra šviežiena, CoH gal ir visai įdomu skaityti. Šito jau derėtų klausti pačių „pirmakarčių“ skaitytojų. Tiesą sakant, CJRT motyvai išleisti „dar vieną JRRT romaną“ taip pat gali būti įvairiai interpretuojami: JRRT populiarumą (ir Tolkien Estate reikalus) kurį laiką palaikė 1983-1996 m. leisti „Viduržemės istorijos“ tomai, paskui smarkiai išjudino 2001-2003 m. „Žiedų valdovo“ ekranizacijos, o vėliau ažiotažas vėl nuslūgo, tad aistras kurstyti teko pradėti iš naujo. Gal kada nors sulauksime „Bereno ir Lúthienos“ romano?. Nenustebčiau.

Ko gero stipriausias CoH aspektas – personažų paveikslai. Be Túrino, Morwenos, Nienoros, Belego romane yra dar vienas svarbus – gal net svarbiausias – veikėjas: Lemtis. Tai yra pagrindinė romano tema, varomoji siužeto jėga ir visos didžiosios tragedijos stuburas. Lemtis vejasi amžiną klajoklį Túriną, savo tapatybę bandantį paslėpti po vis naujomis kaukėmis ir vardais. Toks slapstymasis tuo pat metu yra ir nuolatinis ėjimas savęs linkui: vis kitur bėgančio Túrino kraustynės – tai nesiliaujančios namų, šeimos, statuso paieškos. Tačiau po „Lemties suvaldytojo“ titulu pasislėpusį Túriną jo varžovė Lemtis paveja ir aplenkia – Lemties žingsnių dundėjimas romano gale mezgasi į leitmotyvą, kuris galėtų būti sėkmingai panaudotas kinematografinėje istorijos versijoje, jei tokia kada bus. Galima nemėgti CoH patoso, hiperbolizuoto tragizmo, tačiau būtent tragiškų situacijų gausa leidžia atsiskleisti visai galerijai nevienaspalvių, savais būdais ir pagal savo išmanymą su Lemties smūgiais kovojančių personažų. Čia – ir ištikimybė, ir savų interesų gynimas; ir sveikas išdidumas, ir puikybė; bičiulystė – bejėgiškumas, atkaklumas – užsispyrimas, lyderiavimas – savivalė... Įdomiai atsiskleidžia „Silmarillion“ (ir net „Nebaigtosiosiose sakmėse“) nematyti ar nedaug išplėtoti personažai: Saeros, Nellas, Mîm, Brandir. Nors pasakojimas yra apie Húrino vaikus, jo centras vis tik yra vien sūnus Túrinas – tarsi magnetas, į save traukiantis Lemtį, prikaustantis visų dėmesį (Túrinui ypatingą prieraišumą jautė Thingolas, Belegas, Mîmas, o ar beverta minėti tai, kad mirtingasis Túrinas susilaukė net dviejų elfių – Nellasos ir Finduilasos – palankumo... dvigubai daugiau nei Berenas!) Taigi CoH – istorija apie savotišką anomaliją, koncentruotos Morgotho neapykantos tašką, siurbiantį nelaimes. Paties Húrino figūra pasitarnauja kaip siužeto įrėminimo priemonė.

Tiek apie knygos turinį. O dabar derėtų tarti keletą žodžių apie lietuvišką CoH vertimą. Visų pirma, Leonui Judelevičiui drąsiai galima spausti dešinę: ne paslaptis, kad dauguma Tolkieną skaitančių angliškai iš anksto skeptiškai žiūri į lietuviškus vertimus – o L. Judelevičiui net skeptikai turėtų padėkoti už sklandžią, įtraukiančią, originalo stilių atitinkančią vertimo kalbą (išskyrus pora vietų, kurias paminėsiu žemiau). „Alma Littera“ šį sykį taip pat nepasišiukšlino: romanas išleistas tokio pat pavidalo kaip ir originalas, su Alan Lee iliustracijomis, puikiu žemėlapiu, įžanga, pratarme ir priedais. Reikia tikėtis, kad „Silmarillion“ bus išverstas ne prasčiau, bet dar geriau – nes tobulėti vis tik yra kur.

Labiausiai nuvylė ne paties romano, o įžangos vertimas. Akivaizdu, kad versta ne iki galo suprantant, kas čia, apie ką, kodėl... Aiškiai nebuvo kreipiama per daug dėmesio į vardus ir pavadinimus – todėl atsiranda Merė vietoj Merio (13 psl.), Beleriandas pavadinamas „šalimi“ (14 psl.). Abejotinas ir Cuiviéneno –  „Water of Awakening“ vertimas „Atbundančiu Vandeniu“ (15 psl.): jei vertėjas būtų pažįstamas su „Silmarillion“, žinotų, kad  Cuiviénene, prie jūros, atsibudo pirmieji elfai, taigi tikslesnis vertimas būtų „Atbudimo Vanduo“. Žinoma, išversti tokią „tirštą“ įžangą gerai nepažįstant Tolkieno kūrybos yra nelengva, tačiau šiais laikais, kai po ranka visada yra Google ar ta pati Wikipedia, grūste prigrūsta straipsnių apie kiekvieną Tolkieno pasaulio smulkmenėlę, tokių liapsusų neturėtų būti... Be to, išvertus įžangą, prie jos turbūt nebuvo grįžta: kaip tuomet paaiškinti, kad 20 psl. valdovę Haletą vertėjas paverčia Haletu („Haleto giminė“), nors jau 37 psl. teisingai vartoja moteriškąją giminę: „Haletės gentis“. Dar keisčiau atrodo liapsusai viršelyje: Bloemfonteinas, deja, yra ne JAV, o Pietų Afrikoje. Ir pats anotacijos tekstas verstas grubiai, paskubomis (nors dėl to skųstis turbūt reikėtų leidyklai, o ne romano vertėjui).

 Laimė, po nenusisekusios įžangos reikalai pagerėja, mat čia jau – grožinis tekstas, ir su juo vertėjas elgėsi atsakingiau. Kaip minėjau, vertimas visai gražus, nors kai kur pritrūko originalui būdingo „biblijinio“ patoso, iškilmingumo: pavyzdžiui, aprašant Nirnaeth Arnoediad mūšį (44 psl.), Húrino kalbą su Morgothu. Telieka apgailestauti, kad lietuvių kalboje neturime tinkamo vertimo žodžiui lady – reikia tenkintis nelabai „skaniai“ CoH kontekste skambančia „ponia“. Ką padarysi. O štai „nykštukai“ – sena skaudi tema turbūt ne tik JRRT, bet ir apskritai maginės fantastikos skaitytojams. Daug jų savam rate jau seniai įpratę kalbėti apie dvorfus, dvarfus kaip savitą fantasy būdingą rasę, skirdami juos nuo Snieguolės nykštukų, įvairaus plauko Tomų Nykščių ir t.t. Vargiai galima tikėtis, kad ginčas „nykštukai vs. dvarfai“ vieną sykį bus išspręstas nykštukų nemylėtojų naudai ir be priekaištų iš kalbos komisijų pusės; tai – ne L. Judelevičiaus problema. Kita vertus, gal metas vėl atgaivinti diskusijas?

Be jokios abejonės – opiausias klausimas yra Tolkieno nomenklatūra. Kaprizingoji ponia lietuvių kalba reikalauja su tikriniais daiktavardžiais dorotis verčiant arba lietuvinant, o čia ir prasideda bėdos. Kadangi Tolkieno būta lingvisto-filologo, kalbos reikalams jis skyrė ypač didelį dėmesį. Pasirodžius pirmiesiems „Žiedų valdovo“ vertimams į užsienio kalbas, netingėjo kabinėtis prie smulkmeniškiausių smulkmenų... JRRT kūriniai yra ne tik grūste pergrūsti įvairiausios jo paties išgalvotos lingvistinės medžiagos, bet ir iš pagrindų ta medžiaga pagrįsti: nes Tolkienas kalbas pradėjo kurti anksčiau nei pasaulį, kuriame jos gyvuoja. Todėl versti Tolkieno tekstus – nedėkingas, didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Ypač kai nomenklatūrą tenka adaptuoti savajai kalbai. Kuo daugiau adaptavimo procese vientisumo – tuo geriau. L. Judelevičius vientisumo tarsi laikosi, tarsi ne. Pavyzdžiui, vietovardžiai su brūkšneliais: turime Haud-en-Eletą, Taur-nu-Fuiną, bet kažkodėl Dorlominą. Nelabai aišku, kokiomis taisyklėmis vadovaudamasis vertėjas prideda galūnes moteriškosios giminės asmenvardžiams: yra Melianė, Haletė, Lalaitė, Nelasė, Airinė bet Morvena, Riana. Su lietuviškai „neskambančiomis“ dvigubomis galūnėmis pasielgiama paprastai: jos numetamos. Todėl turime Finduilė iš Finduilas (bet kažkodėl ne Nelė iš Nellas), elfų duona lembas virsta ne jau gan įprastu lembasu, o lemba, upė Celebros – Kelebru. Visa laimė, kad šioje knygoje nefigūruoja Falas regionas (bei daug diskusijų sukėlęs asmenvardis Tulkas)...

Galima daryti prielaidą, kad vertėjas domėjosi elfiškų (čia – daugiausia sindiškų) vardų tarimu: Hunthor nevirsta kokiu nors „angliškai“ ištartu Hantoru, o išlieka taisyklingu Huntoru. Taip pat labai stengiantis atkartoti ar tik ne „Silmarillion“ prieduose išdėstytas tarimo taisykles, dvibalsis AE visur paverstas į AI: Sairosas, Maiglinas, aiglosai. To daryti nebuvo būtina... Dvibalsis „ae“ ir lieka dvibalsiu „ae“, jis tik yra artimas „ai“. Turbūt lietuvių kalbos fonetinei struktūrai pernelyg nebūtų nusižengta, jei liktų Saerosas, Maeglinas, aeglosai. Na, o į diakritinius ženklus vertėjas dėmesio per daug nekreipia: yra Mimas, Hurinas, Ninielė, nors visai galėtų būti Mymas, Hūrinas, Nynielė (ar Nynijelė – diskusijas dėl „j“ įterpimo žr. http://tolkien.balt.net/viewtopic.php?t=35), nes originaliai (t.y.  JRRT sukurtose kalbose) šie daiktavardžiai tariami su ilgaisiais balsiais, ir ortografijoje tą žymi diakritiniai ženklai (cirkumfleksas bei dešininiai kirčiai). Balsių A ar E ilgumo lietuviška rašyba pažymėti neturime galimybės, tačiau kur ją turime – pasinaudokime. Beje, negerai, kad, kai tekste kursyvu cituojami elfiški (kvenjiški, sindiški) tekstai, diakritiniai ženklai iš jų visai išmetami, tarsi būtų nereikalingi, nesvarbūs. Gal daugumai skaitytojų ir nesvarbūs – bet ir mums juk malonu, kai svetimkalbiame tekste savo pavardes išvystame parašytas su visais taškeliais bei nosinėmis. Negali būti, kad diakritiniams ženklams išspausdinti leidykla neturėjo techninių galimybių...

Be abejonės, dar yra bėda, ką daryti su elfiškomis daugiskaitomis Valar, Sindar, Atani, Eldar ir panašiomis. Tai – pernelyg plati tema, jei įdomu, kodėl iš to reikia daryti problemą, galima pasiskaityti štai čia: http://tolkien.balt.net/viewtopic.php?t=34 Na, kad iš Ossiriand padarytas Oziriandas, nepyksim: šis vietovardis paimtas tiesiai iš lietuviškojo „Žiedų valdovo“ vertimo. Lučiena – irgi iš ten pat, deja deja, nes šis vardas sulietuvintas visiškai neaiškiai (originaliai tariamas [lūðijen]). Viduržemis taip pat gražiai galėtų būti pakeistas Viduržeme – kad nesipainiotų su Europos Viduržemio regionu. Visa tai reikalauja atskirų (ir ilgų) diskusijų. Gerai, kad vertėjas derina naująjį vertimą su jau išleistu senuoju, bet iš tiesų turbūt niekas nesupyktų, jei kai kurios „Žiedų valdovo“ vertimo kliaudos būtų ištaisytos – na ir kas, kad visai kitame leidinyje.

Baigdama norėčiau pasakyti: nenuostabu, kad daugiausia problemų susiję būtent su tikriniais vardais. Tai yra smulkmenėlės, užtat ganėtinai įkyrios, ir verčiant „Silmarillion“ turėtų įkyrėti dar labiau. Kadangi bendras vertimo vaizdas visai neprastas, vertėją Leoną Judelevičių galima pasveikinti susitvarkius su nelengva užduotimi, tačiau tuo pat metu palinkėti toliau dirbant su Tolkieno tekstais šioms „muselėms“ skirti daugiau dėmesio, nes jos vis tik nemažai prisideda prie bendro Tolkieno kūrybos žavesio.