Apie knygą: Robert Charles Wilson – KOKONAS
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971894
Puslapių skaičius: 416

Pradėkit taip. Ko trūksta šiai mokslinės fantastikos knygai? Fantastikos? Mokslo? Gerų veikėjų portretų? Paslapties? Intrigos? Vaizduotės? Mistikos? Meilės istorijos? Dramos? Atsakysiu tiesiai ir banaliai: beveik nieko. Ir ne tik todėl, kad R. Ch. Wilsono „Kokonas“ nuskynė laurus dalijant 2006-ųjų Hugo premijas. O tas „beveik nieko“ kyla iš gryno egoizmo: vienintelis trūkumas – mažai puslapių. Nesvarbu, kad raidės nedidelės, o apimtis viršija 400 puslapių (įtariu, leidykla sunkiai susilaikė nepadalijusi šios knygos į dvi, bet pagyrų dėl tokio operatyvaus išleidimo nusipelnė didžiausių), taip norėjosi, kad skaitymo malonumas tęstųsi dar. Ir dar...

Autorius, kurį lietuviškai skaitanti publika pažįsta iš Eridano išleistų „Chronolitų“ (PFAF 311) ir „Biosferos“ (PFAF 344), pasauliui padovanojo, kaip pats teigė, daugiau kaip dvejus metus „nešiotą“, matyt, brandžiausią savo kūdikį (tikėkimės, kol kas, nes jau pasirodė tęsinys (Axis, 2007; tiesa, jame, autoriaus teigimu, yra tik vienas veikėjas iš „Kokono“) ir planuojama dar viena knyga). „Vieną giedrą naktį žmonės išvydo aplink Žemę atsiradusį Kokoną, kuris atkirto mūsų planetą nuo visos visatos. Negana to, sužinoma, kad laikas anapus Kokono bėga šimtus milijonų kartų greičiau nei turėtų.

Saulė susprogs po kokių 30–40 Žemės metų. Tačiau žmonės irgi nesėdi sudėję rankų…“.

Tokia anotacija puikuojasi ant knygos viršelio. Tačiau čia – kaip su geru vynu: etiketę gali skaityti kiek nori, skonio vis tiek nesužinosi.

Taigi, kaip moko profesionalūs degustatoriai, pirma pateliūskuokime taurę... Romano įvykių sūkuryje – dviejų šeimų likimas. Svarbiausia vieta tenka pasakotojui Taileriui Diupri ir dvyniams Džeisonui ir Dianai Lautonams. Jų gyvenimus, kaip ir visos žmonijos, negrįžtamai ir dramatiškai pakeičia vieną naktį Žemę apgaubęs Kokonas. Kiekvienas į jį reaguoja skirtingai: Džeisonas pradeda Žemės gelbėjimo darbus ir bando perprasti mokslo ir visatos paslaptis, Diana pasineria į religiją, o Taileris yra tarsi stebėtojas, nepasiduodantis apokalipsinėms nuotaikoms ir bandantis išlaikyti tai, kas jam svarbiausia – žmogiškumą. Tiksliau, žmones, ne veltui jis pasirenka gydytojo profesiją ir ištraukia iš mirties nagų abu artimiausius jam žmones Džeisoną ir Dianą. Atkreiptinas dėmesys ir į Tailerio ir Dianos meilės liniją – labai subtiliai, šiltai ir be pernelyg dirbtinio „melodramatizavimo“ perteikta istorija. Ne mažiau svarbūs ir tėvai: didysis E. D. Lautonas, puikiai pasinaudojęs Kokono sukelta suirute, ir, atrodo, nuo pat gimimo sūnų auklėjęs didiems darbams (iš savanaudiškų paskatų), kad net po mirties norėjo juo pasinaudoti; tačiau nekreipęs jokio dėmesio į savo dukrą Dianą (tuo galima būtų aiškinti ir jos blaškymąsi, beveik visą gyvenimą lydėjusį nevisavertiškumo jausmą). Dvynių mama Kerolė – viena iš tragiškiausių kūrinio veikėjų, tačiau nesusiklosčiusį jos gyvenimą lėmė ne Kokonas, o asmeninės dramos: alkoholis ir visą gyvenimą slėpta nelaiminga meilė. Tiesa, prireikus pagalbos, Kerolė gan šaltakraujiškai susitvarko su problemomis. Gal kiek mažiau vietos tenka Tailerio motinai. Aišku, tai nelaikytina dideliu trūkumu, bet gal šiek tiek ir blankiau motyvuotas jos portretas, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai vis dėlto pasakotojo motina. Kiti veikėjai reikalingi tiek, kad padėtų autoriui atskleisti, kaip elgiasi žmonija, žinodama, kad gyventi liko vos kelis dešimtmečius: vieni spjauna į gyvenimą, kiti bando išnaudoti visus malonumus, treti krinta į religijos glėbį – itin stiprus epizodas apie raudonos spalvos veršelio gimimą; dar kiti pasuka nusikaltimų keliu. Be to, būtent nusikaltėliai, supainioję mašinas (laukė pinigus vežančio automobilio), nužudo žmogų iš Marso. Gausu ir kataklizmų: pašlyja ekonomika, siaučia epidemijos, trinka komunikacijos tinklai, nestabili politinė situacija (neapsieita ir be prezidentų, na, bet, skirtingai nuo daugelio kitų knygų, čia jie įsilieja organiškai ir labai kreivo šypsnio nekelia). Žinoma, apie tai skaityta ne vienoje „apokalipsinėje“ knygoje, be to, panašių aprašymų gausu ir autoriaus „Chronolituose“, bet kaip fonas suveikia gerai. Smagu, kad autorius nenuėjo lengviausiu keliu, suprask, Žemei iškilus pavojams, visi draugiškai susivienijo ir bendromis pastangomis išsprendė problemas. Įtaigu ir realistiška ir tai, kad visuomet atsiranda žmonių, kurie geba iš visuotinių nelaimių pasipelnyti, arba dėl aklo užsispyrimo, tarkim, paleidžia atominę bombą. Aptariamoms problemoms galima pritaikyti ir aktualumo žymę – užtenka žvilgtelėti į rytinę mūsų gaublio pusę ir panagrinėti, kaip ten sprendžiama tokia globali problema kaip klimato kaita. Degustatorius: pateliūskavot? Dabar įkvėpiam...

Aplink Kokoną audžiamas idėjų tinklas platus ir be didesnių skylių: tai ir Marso pavertimas gyvenama planeta, ir bandymas užkariauti visatą replikatoriais, kurie maitinasi ledu, o tuštinasi informacija, ir pasaulių susijungimas...

Degustatorius: galima gurkštelti. - Ei, ne tokiais dideliais gurkšniais...

- Išlaikyta, sveika ir skanu, – atsakyčiau...