Išminčiaus baimė

Kaip jau rašiau, pirmoji Kvouto nuotykių knyga „Vėjo vardas“ man patiko. Negaliu pasakyti, kad pritrenkė, sužavėjo, bet tikrai patiko. Po to buvo ir kitų fantasy knygų, įskaitant garsiąją G. R. R. Martino „Ledo ir ugnies giesmę“, kurios autorius šlovina „Išminčiaus baimės“ autorių nuo antrojo tomo pirmos dalies viršelio. Juokingiausia, kad būtent skaitydamas šią knygą aš supratau, jog  persiskaičiau Martino – o kaip kitaip paaiškinčiau tą jausmą, kad, jeigu veikėjui nutinka kažkas blogo, tu nebesitiki, kad jis išsisuks, ir kad bus vis blogiau ir blogiau...  Bet nebūna – P. Rothfussas neseka real politik fantasy pėdomis. Rothfussas yra tarsi antipodas nenaudėliui seniokui – jo knygose blogai baigiasi pirmiausia blogiems veikėjams, geresniems – geriau.

Iš tiesų, atsivertęs „Išminčiaus baimę“ pasijutau kaip grįžęs į ten, kur įdomu ir gera. Galiu drąsiai tvirtinti – tęsinys niekuo ne prastesnis už pirmą dalį. Kai pastebėjau, kad puslapių spėriai mažėja, nuliūdau – antros knygos antros dalies teks laukti iki rudens. Sulaukiau jos žiemą – irgi suvalgiau. Lauksiu toliau. Ar lauksiu kaip laukdavau mamos, negrįžtančios iš parduotuvės? Vargu. Gal labiau kaip sniego šią žiemą: smagu, kai iškrenta, bet per daug neliūdžiu, kai nėra. 

Nežinau, ar yra prasmė atkartoti, kas gi dedasi toliau Kvouto pasakojime?  Iš pažiūros – nieko ypatingo. Kvoutas ir toliau nesutaria su Ambrozu, turi problemų universitete ir su pinigais, ir kai kuriais magistrais, nesiryžta prisipažinti Denai, ieško šeimą išžudžiusių čandrianų... Tiesiog gyvenimas, net nepasakytum, kad labai jau kažkas pasistūmėja į priekį, išskyrus iškeliavimą pas maerį Alveroną. Na, ir gal Devi linija yra kažką žadanti. Bet, kiek suprantu, būtent antrojoje dalyje dar lauks didieji netikėtumai. Bet antrojoje dalyje netikėtumai tokie... Na, kaip čia pasakius – įdomūs, bet ir vėl nieko pritrenkiančio. Vieną trečdalį gaudo plėšikus, kitą trečdalį patenka į paralelinę Fajė šalį ir Ademre mokosi latani, išmoksta, grįžta universitetan jau turtingas... Žodžiu, visą laiką kažkas vyksta. Sunku pasakyti, kas iš visos šios pynės patiko labiausiai, bet turbūt – keli mėnesiai Ademre. Ir – net pats nustebau – buvau pasiilgęs ir universiteto, kai Kvoutas ten sugrįžo. Nes čia Rothfussas visgi stipriai prasisuko...

Ir visgi, ilgą laiką svarsčiau – kas ne taip, kodėl Kvouto nuotykiai neužkabina iki galo (manęs), nepaisant labai įdomios magijos sistemos (kurios, beje, antroje knygoje smarkiai sumažėja), originalių papročių sugalvojimo (žiedų sistema pas Maerį, ademų gestų kalba), sklandaus ir ritmiškai pagaulaus pasakojimo. Kodėl man Haris Poteris, ypač paskutinės knygos, atrodo tikroviškesnės už „Karaliaus žudiko kronikas“? Galbūt keli dalykai: pirma, jau pirmoje knygoje man atrodė, kad Kvouto poezija, baladės ir dainos – skystoki. Palyginus su tuo pačiu meistru Tolkienu, Sapkowskiu ar Martinu, nors Rothfussas daug kalba apie muziką, bet jo poetiniai tekstai yra neįdomūs ir banalūs. Kvoutas kaip menestrelis man įspūdžio nedarė ir toliau nedaro – nekilo noras nei vienos siūlomos baladės mokytis, nei viena nesužavėjo (anąsyk be reikalo apkaltinau vertėją, kad blogai išversta. Panašu, ne vertimo čia problema).  Antra, žmogiškieji santykiai. Autorius stengiasi konstruoti nevienareikšmius veikėjus, kai kada jam tai – pavyksta (tas pats Kvoutas), bet šiaip veikėjai pakankamai aiškūs, be siurprizų (nebent turi didelę paslaptį, kurią žino tik autorius). Giluminės žmogaus pažinties (vėlgi – Martino, Sapkowskio lygio) jis perteikti nesugeba. Gerų minčių, pastebėjimų pasitaiko, bet ne tiek, kad šią knygą kilstelėtų aukščiau nei nuotykinė literatūra. Dar vienas priekaištas - nors Kvoutas antros knygos antroje dalyje tampa meiliškai išprusęs visomis prasmėmis, bet autorius tai perteikia kažkaip ne itin vykusiai,  kad ir per aibę metaforų (maždaug - tada padarėme „krentantį lapą“, tada ėmėmės „devynios bangos, vienas raitelis“*). Metaforos, žinoma, gražu, bet, tiesą sakant, visi Kvouto meilės nuotykių aprašymai neverti vienintelės Daenerys ir Karl Drogo rūtų vainikėlio netekimo scenos iš „Ledo ir ugnies dainos“ (knygos, ne serialo!) Kitaip tariant – skaitai tas meilės scenas, bet nejauti: trūksta goslumo, trūksta ugnies, trūksta pojūčio. Taip ir lieka didžiausias prisiminimas - Rothfussui visiškai nebūdingas, į ademės lūpas įdėtas grubokas pašmaikštavimas: „tarp varpos ir širdies yra didžiulis skirtumas“. O kaipgi...

* - ką tai reiškia - neklauskit. Rothfussas dar ne tokių prisigalvoja.

Sunku pasakyti, į ką ši saga išsisagstys. Autoriaus užmojis, matyt, ne trys, ir turbūt net ne šešios knygos (su tokiu tempu). Bet sudėliosiu dar kartą, kodėl verta skaityti šį ciklą. Pirmiausia, jis yra teigiamas. Skaitydamas jį jauti gėrį. Nūnai toks populiarus cinizmas, įvairialypis seksas, siekis šokiruoti skaitytoją – panašaus čia nieko nėra. Tai yra gera, graži knyga. Kaip sakiau - daug meilės muzikai ir tiesiog meilės: kilnios, gražios, net sakyčiau senamadiškos, nors antros knygos antroje dalyje prievartos, ir gana atviros, atsiranda daugiau. Gal viskas niūrės, gal Kvoutas augs į tą – cinišką, realistinę pusę? Nežinau. Kažkada pamatysim. Kad ir ką sakyčiau - smagu, kad lietuviška leidykla leidžia vieną garsiausių dabartinės fantasy ciklų. Ačiū ir sėkmės jai.