Apie knygą: – VILKAS RIJO AŠAKĄ... KIEKVIENAI DIENAI PO PASAKĖLĘ
Leidykla: UAB Aktėja (2006)
ISBN: 9955210443

Būdamas tėčiu turi mažiausiai vieną pareigą: skaityti pasakėles. Žinoma, kartais, įkinkius fantaziją, galima ir pasakoti pačiam apie žibintą, jūrą, langą, lapę, ir dar ką tik nori. Bet vis dėlto – yra didžiulis pasakų lobynas, o pasakos – tai ne tik kažkokia istorija, bet ir moralas, amžių patirtis, žmonijos atmintis... 

Ir štai mano mažiesiems teta nupirko dvi net paauksuotas pasakų knygeles – „Vilkas rijo ašaką...“ bei „Seku seku pasaką...“ Nežiūrint auksinių kraštelių, pirmąsyk pavarčius pagalvojau: kokios gražios iliustracijos! Jau vien tai, kad mergaitės paišomos ne barbėmis, o berniukai – ne kenais. Turinys nustebino visiška eklektika: čia ir klasika – Raudonkepuraitė, Mieganti gražuolė, Bjaurusis ančiukas, netgi – Karalius Midas(!), kurį iki tol žinojau tik kaip mitą.

Na, tebūnie – matyt, paimta daug daug pasakų, ir jos paprasčiausiai labai smarkiai sutrumpintos. Vidutinis pasakos ilgis tampa gal pusė puslapio. Be abejo, pvz., Pinokio istorija, sukišta į tokią apimtį, tampa banaliu siužeto perpasakojimu. Ką gi – galima būtų suprasti, tegul vaikai bent susipažįsta su siužetais, kada nors prieisime ir prie originalų. Bet... O čia dabar kas? O čia kaip?! 

Būtent taip sau šūkauji mintyse, kai staiga sužinai: Bjaurusis ančiukas pabėgęs iš fermos apsigyveno pas kiškių šeimynėlę, kur ramiausiai peržiemojo, o pavasarį „netgi vedė žavingą gulbelę“. Ozo šalies stebukladarys be jokių klausimų išpildė Dorotėjos ir jos draugų norus. Karaliaus Mido kirpėjas karaliaus paslaptį apie asilo ausis iššnabždėjo meldams, o šie iššošė visam pasauliui... Aladinas... Ai, ką čia ir kalbėti apie tuos absurdus. Tiesiog paima įsiūtis – jeigu sutrumpinimą dar gali atleisti, tai tokio pasakų kraipymo – tikrai ne. Pasakos su gilia potekste suprimityvinamos, išmetami kritiniai, dramatiniai momentai, pasijauti taip, kaip žiūrėdamas dabartines holivudines A. Dumas ekranizacijas – įžeistas, apgautas ir laikomas analfabetu. Nežinau, kaip į tokius „patobulinimus“ reaguotų Frankas Baumas, Carlo Colodi ar Lewisas Carrolis. Bet tokių knygelių rengėjams – nei daugiau, nei mažiau, pirštus nukapoti. Kiek prie to prisidėjo lietuviškos versijos rengėjai?

Sunku pasakyti. Kiek pavyko atkasti, šios knygelės yra verstos iš ispanų kalbos. Prie skurdžios metrikos galima rasti, kad lietuviškas tekstas – Hertos Matulionytės. Kitur dar radau įrašyta, kad vertė Alfonsas Zdanevičius. Taip ir nesupratau, tai kas lietuviško teksto autorius? Kiek jiems buvo leista taisyti ar keisti?

Trumpai tariant – jeigu pastebėsite pasakų knygeles paauksuotais kraštais ir labai gražiomis iliustracijomis, būtinai patikrinkite turinį. Ir geriau nusipirkite (ar nupirkite) ką nors mažiau prašmatnaus, bet panašaus į pasakas, o ne apgailėtinus jų daidžestus.