Apie knygą: Andrzej Sapkowski – Husitų trilogija (Narrenturm, Dievo kariai, Lux Perpetua)
Leidykla: AST (2006)

“Raganius” akimirksniu vėlyvą lenkų rašytoją Andrzejų Sapkowskį katapultavo į magiškosios fantastikos žanro žvaigždes. Bet – žinote, kaip su tomis žvaigždėmis – jos tai žiebiasi, tai užgęsta. Ir nors „Raganius“ aiškiai parodė, kad talento nei pragersi, nei atimsi, bet ne vienas (taip pat ir aš) laukėme dar, dar, toliau, aukščiau, geriau, nuostabiau! Kur tas naujasis romanas?!

Ir tada – romantinį, herojišką epą pakeitė... kažkas. Iš pažiūros – lyg ir istorinis romanas, XV a. Silezija, Čekija, Lenkija, husitų karai, aibė istorinių asmenybių, tikros vietovės, tikri mūšiai. Bet taip pat – pagrindinis veikėjas Reinevanas, išmanantis ir magiją bei jo priešas - juodasis magas, polimorfas Birkartas fon Grellenortas, visokie Longaevi, Nefandi – kito pasaulio padarai... O ir siužete taip įdomiai – tai vietomis magijos visai nelieka, tai vietomis mosteli tiek, kad beveik kaip „Raganiuje“. (Taip, lyginimas su „Raganiumi“ - neišvengiamas). Iš pradžių toji „istorinė magija“ nuteikia šiek tiek keistai – gal kiek trukdo įsijausti, įnerti, patikėti, bet ilgainiui tiesiog priimi žaidimo taisykles. O paskui apgalvoji ir supranti ir autoriaus sumanymą: juk viduramžiais magija buvo visiškai tikra, niekas ja neabejojo ir jeigu į tai žvelgti kaip į vieną viduramžių pasaulio elementų, viskas tampa nuoseklu ir suprantama. Tad jeigu jau pradėjau lyginti, tai ir pratęsiu. Nuotaika „Raganius“ visgi buvo tikrai romantinis – herojinis ciklas, nežiūrint aibės niūrių momentų, labai artimas klasikiniam vokiškam romantikos supratimui. „Husitų trilogijoje“ romantikos ir heroizmo belikę pėdsakai – atmetus Reinevano ir Jutos liniją, visa kita daug, daug niūriau. Tamsieji viduramžiai čia iš tiesų tamsūs: negailestingi mūšiai, plėšimai, niekšingi susidorojimai, kraujas, gaisrai, išradingi kankinimai - visa, kas telpa ar siejasi su žodžiu „karas“ šioje trilogijoje užima labai, labai daug vietos. Liūdniausia, kad tai - ne „Raganiaus“ išsigalvotos fantazijos – čia kronikų žinios, tik šiek tiek paliteratūrinta forma, visa tiesa apie tą „teisingą karą“, kurį taip kruopščiai apmąstė didieji viduramžių teologai. Nešvarūs politiniai žaidimai, išdavystės, prekyba kraštais, interesais, privilegijomis „Raganiuje“ taip pat buvo (ir ne vieną (ne mane) erzino), bet šįsyk jos dar daugiau ir vėlgi – neišgalvota. Beveik. Istorinės asmenybės, ypač kunigaikštis Žygimantas Kaributas, čia atskleidžiamos taip, kad... Patriotai.lt turbūt įtartų antilietuviškumą ir uždraustų knygą publikuoti, bet kai paskaitai ir mintis apie Lenkiją... Beje, Vytautas čia taip pat veikėjas – tiesa, užkadro, nekūniškas. Ir netgi pateikiama jo mirties hipotezė, beje, magiškoji, tad tikėti – nebūtina.

Kuo dar žavėjo „Raganius“? Bent jau mane – psichologizmu ir nebanaliu žvilgsniu į gyvenimą, daugiamačiais veikėjais bei laimingų pabaigų sąlyginumu. „Husitų trilogijoje“ visa tai irgi išlieka, nors, pvz., jeigu lygintume moterų paveikslus, tai pastaroji trilogija ryškiai pralaimi. Kita vertus – čia veikia daugiau mažiau XV amžiaus žmonės, o šiuose amžiuose moterims vietos nelabai buvo. Tad vėlgi – gal ir dėsninga? Nors... Ar kas galėtų pamiršti Ducą fon Pak?

Na, ir pagrindinis herojus. Geraltas, kaip pamena skaitę, buvo tikras karys – profesionalas. Figūra, kuri pati kuria aplink save siužetą ir jį varo. Reinevanas - visiškai kitoks, bent jau pradžioje. Jis – viso labo smulkus ir nelabai sumanus avantiūristas, kurį nejuokais įsuka istorijos girnos. Bet štai tas malimasis po girnas, veikėjo kitimas ir sąmonėjimas, jo virtimas antruoju Geraltu... Turbūt, kad įtikinantis. Kaip ir pro cinizmo, realizmo ir satyros kaukę staiga pralendantis tas vertybinių sprendimų ilgesys ir pašlovinimas.

Ko pritrūko arba ko per daug? Vietų, vardų, siužeto. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad galėtum atsiminti viską ir visus - kas, kur, kada, bet nuo tos miestų ir veikėjų gausybės oi kaip pavargsti. O ir autorius nesigaili – pačiame pirmame tome prie paaiškinimų mandagia forma pasakyta: aš skaičiau daug knygų, kai ruošiausi rašyti, tad aiškinsiu tikrai ne viską, jeigu ko nesupratote – malonėkite pasiieškoti ir pasigilinti. Kai ką papildomai paaiškina vertėjas, bet turiu padėkoti ir savo lotynų kalbos mokytojai, kad kai ką pavykdavo suprasti ir pačiam. Kitas dalykas, pavyzdžiui, staiga trečio tomo pabaigoje išnyra koks nors fon Girče – ilgai suki galvą, kuris ten iš jų – tų visų riterių, avantiūristų, inkvizitorių, smulkių senjorų, dvasiškių?! Kol galiausiai nuskamba žodis – raubritteris (t.y. riteris – plėšikas). Aha, tai čia maždaug pirmo tomo vidurys, vadinasi – senas pažįstamas! Neabejoju, jeigu turėčiau atliekamą savaitę vien skaitymui ir perskaityčiau visas tris knygas po 600 psl. vienu ypu, gal būtų paprasčiau, bet dabar... Tuo pačiu tai pritrenkia, įvertinus, kokį kiekį paruošiamosios medžiagos šiai trilogijai turėjo apdoroti autorius. Ne veltui susitikime su Lietuvos skaitytojais jis kikeno: „mokytojai pyksta, kad husitų karų istoriją mokiniai jau mokosi pagal mano knygas“. Dar kartais erzino primygtinis šių dienų aktualijų kėlimas į XV a. Netikiu, kad Sapkowskis nežino, kad „terorizmo“ terminas buvo sukurtas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, t.y. trimis amžiais vėliau. Kaip ir per daug jau modernus nacionalizmo supratimas. Ne visai tenkino ir galutinis išrišimas – kai kurių siužeto linijų pabaigoje nėra to lyg ir žadėto visą laiką ant sienos kabėjusio šautuvo šūvio, kitose – ne iki galo aiški siužetinė logika. Ir dar, nežinau, dėl niūrios nuotaikos ar dėl ko kito, humoro taip pat kiek mažiau, o ir esantis – oi, koks juodas. Bet kokybė – šimtaprocentinė.

Reziume? Ne, tai – ne „Raganius“. Bet niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad – prasčiau. Nes pirmiausia – kitaip, gal ne tiek visuotinai patraukliai, pagauliai, bet užtat su kokiu užmoju ir kiek apžiota! Ar patiko? Taip, labai. Ypač antra ir trečia knygos. Ar skaitysiu dar kartą? Taip. Ir – nelauktų dar eilė nuo knygų mugės neskaitytų knygų – griebčiau jau dabar. O gal netgi griebsiu ir tuoj pat.

Toliau - citatos. Daug citatų. Atsiprašau už vertimo kreivumus, bet ir taip sugaišau daugiau laiko nei planavau J 

 Apie progresą:

-         Kad mane velniai griebtų, - ištarė, palingavęs galva. – Iš tiesų, grėsmingas ir žudantis ginklas tas tavo handkanonas, Storkai. Pažvelk, kokią skylę kumelėje išplėšė. Kumštis tilptų! Taip! Iš tiesų – ateities ginklas! Modernybė! Progresas!

-         Subinėn tokią modernybę, - rūgščiai atsikirto Storkas iš Gorgovicų. – Ne į arklį, o į žmogų taikiausi iš to sumauto vamzdžio. Ir ne į šitą, o į tą, kitą.

Apie apdarus ir politiką:

-         Taip... Ir apdarai nekokie, Vavelio dvarui netiktum, bet Vilniuje – visai sueitum...

 Apie egzorcizmą ir burtus:

„Dabar tai jau tikrai mus muš, - karštligiškai pagalvojo jis, - o gal net spardys. Tuoj pat. Po minutės. Po minutės dalies. Nieko nepadarysi. Reikia eiti iki galo. Pereiti į arabų. Nepalik manęs Averoesai! Padėk, Avicena!“

- Kullu-al-šaitanu-al-radžim! – jis riktelėjo. – Fanasachum Tariš! Kvasura al-Zoba! Al-Achmar, Barakan al-Abajad! Al-šaitan! Char-al-Sus! Al Car! Mochefi al relil! El foiridž! El foiridž!

Paskutinis žodis, kiek jis miglotai prisiminė, arabiškai reiškė moters lyties organą ir neturėjo nieko bendro su egzorcizmu. Jis suprato, kokią kvailystę daro. Tuo labiau jį nustebino efektas...

...Ir tą akimirką ant katafalko gulintis brolis Deodatas aiktelėjo, užsikosėjo ir sumalė kojomis. O paskui nusikeikė – gana pasaulietiškai...

-         Tai bjaurastis! – sugergždė, sėsdamas ir nuleisdamas nuo katafalko kojas, - na ir išsauso burna...

-         Stebuklas! – suriko vienas iš šalia ant klūpėjusių vienuolių.

Apie šachmatus:

- Žinai ką, Reinevanai? – Samsono elgesyje pirmą kartą pasirodė kažkas panašaus į nepakantumą. – Pradėk žaisti šachmatais. Tau tai labiau patiks. Ten juodi, čia balti, o visi laukeliai – kvadratiniai.

Apie paklydusių atvertimą:

-         Pani! – vargais prastenėjo senukas, klupdamas ant kelių ir maldai sudėdamas rankas. – Pani gerasai! Susimylėkite! Kaip gi taip – atsižadėti? Tai juk mano tikėjimas... Juk... Petras... Anksčiau, nei užgiedojo gaidys... Aš taip negaliu... Susimylėkite, Dieve... Niekaip negaliu!

-         Suprantu, - sulinksėjo Ambrožas, - nepritariu, bet suprantu. Ką gi, Dievas žvelgia į mus visus. Būsim gailestingi. Broli Glušička!

-         Klausau!

-         Būsim gailestingi! Be kančių!

Glušička priėjo prie vieno iš husitų ir paėmė iš jo cepą. Reinevanas pirmą kartą gyvenime pamatė šį jau neatsiejama nuo husitų įrankį. Glušička įsuko cepą ir iš visos jėgos kirto per galvą Štraubei. Nuo geležinio svarmens smūgio kaukolė trekštelėjo tarsi puodynėlė, pasipylė kraujas ir smegenys....

... – Nes ateina, - riaumojo Ambrožas, - deginanti diena, tarsi krosnis, ir visi išdiduoliai bei paniekinantys taps šiaudais, ir sudegins juos ateinanti diena taip, kad nepaliks nei šaknų, nei šakų!

-         Sudeginti juos! Mirtis! Mušk! Žudyk! Gyyyyyr į juos!

Ambrožas iškėlė rankas, minia tuoj pat nutilo.

-         Jūsų laukia Dievo darbas! – sušuko. – Reikalas, kurio reikia imtis švaria širdimi, pasimeldus! Ant kelių, tikrieji krikščionys! Pasimelsim!...

-         Amen, - sumurmėjo Ambrožas,. – Amen! O dabar pirmyn, tikratikiai čekai! Pirmyn, Dievo kariai! Mirtis Antikristo tarnams! Mušk papistus!

Apie meilę:

-         Mes šiandien švenčiame, - sušnabždėjo jam tiesiai į ausį pani Blažena Pospichalova. – Šiandien šventė, bernaiti!

-         Pani Blažena... Nejaugi... Reikia...

-         Tyliau. Eime.

-         Bet...

-         Tyliau.

-         Aš kitą myliu!

Našlė įsitempė jį į erkerį, pastūmė ant lovos. Jis paniro į krakmolu kvepiančius patalus, paskendo, įveiktas pūkų minkštumo.

-         Aš... myliu... kitą...

-         Na ir mylėk sau į sveikatą!

Apie vandenius:

-         Tu čia nusišneki, žmogau, o man žiaunos džiūsta, - sudžeržgė būtybė, - Aš dūstu... Mirštu...

-         Nebandyk manęs kvailinti. Tu gali kvėpuoti atmosferiniu oru lyg vėžys, nieko tau neatsitiks. Bet štai kai pakils saulė ir papūs vėjas... Kai tau pradės sproginėti oda...

-         Jadzka! – aiktelėjo vandenis, - temk čion hevai. Žinai, kurią!

-         A, tai tu ir lenkiškai kalbi.

Vandenis užsikosėjo, švirkštelėjo vandeniu iš nosies.

-         Žmona mano lenkė, - nenoriai atsakė, - iš Goplos. Mes galime rimtai pasikalbėti?

Apie sukčius:

-         Kodėl, - Sienlipys nusprendė neprisipažinti kad iš tiesų – slepia, - kodėl, paaiškink man, kunigaikšti vyskupe, tu nuknisai pinigus, kurie tarsi skirti šventam reikalui? Karui su čekų erezija? Krucjatai, kuriai tu pats nuolatos kvieti?

-         Aš tuos pinigus išgelbėjau, - šaltai atsakė Konradas. – Dėl manęs jie patarnaus taip, kaip ir turėtų. Tam, kam reikia. Samdiniams, žirgams, šarvams, ginklams, parakui... Ir būsim tikri, kad tų pinigų niekas neiššvaistys. Jeigu surinkti pinigai nukeliautų iki Frankfurto, juos paprasčiausiai išvogtų. Kaip visada.

Apie merginas:

-         Leiskite, mielieji ponai, - pristatė ją su lengva pašaipa Leopoldas Kėkericas, - tas juokdarys ir fokusininkas ant žirgo, - mano giminaitė, kilminga panelė Duca fon Pak...

-         Tu man žadėjai, dėde, - sušuko ji. Balsas nebuvo itin malonus, naikinantis – nors ir ne visų galvose, - jos grožį ir pirmo žvilgsnio įspūdį.

-         Kad jau pažadėjau – tęsėsiu, - susiraukė Kėkericas. – Pakentėk, nedera...

-         Žadėjai, žadėjai! Aš noriu dabar, iš karto!  Nagi! Man nuobodu!

-         Kad kur velnias! Gerai jau gerai. Vieną gausi. Rinkis. Pone Otonai, vieną imu aš, sumokėsiu tiek, kiek prašysite... Žadėjau mergiotei padovanoti, o patys matote, kaip kaprizinasi. Tegul ima, kurį nori...

Duca fon Pak pasilenkė balne ir nusišypsojo. Žudančiai žavingai. Prijojo prie belaisvių:

-         Šis!

„Ji pildo įžadą“, - pagalvojo Reinevanas, - „ji pasižadėjo padaryti gerą darbą, pasižadėjo ką nors išlaisvinti. Staliui pavyko. Tikras stebuklas... „

-         Bėk, - sušnypštė mergaitė, pasilenkdama balne ir rodydama į vartus, - bėk!..

-         Ne, - sušuko Reinevanas supratęs, - ne bė....

Vienas iš galvažudžių tvojo užsimojęs. Pameistrys nubėgo. Greitai. Bet netoli. Duca fon Pak paragino kumelę riščia, nučiupo ietį iš vieno iš knechtų, pasivijo pameistrį beveik prie pat vartų, metė lėkdama visu greičiu. Ietis pataikė į nugaros vidurį, smaigalys išlindo po krūtinkauliu kartu su kraujo fontanu...

-         Pasiųsti į mišką šernų... – atsikosėjo Janka Šafas. – Ką benugalabytų, vis mėsa...

-         Ech, - susiraukė Kėkericas, - šernai seniai nusibodo. Dabartinis jaunimas... Bet nieko negaliu padaryti – giminaitė...

Duca fon Pak prijojo arčiau. Taip arti, kad Reinevanas išvydo jos akių išraišką. Kalnų ežero spalvos. Nuostabias. Žavinčias. Ir visiškai nežmoniškas.

- Noriu dar vieno, dėdule, - tarė ji, - dar vieno.

Apie vaikų auklėjimą ir šeimos vertybes (spec. Petrui Gražuliui)

-         Ponia žmona! – jo balsas sugrumėjo arsenale, tarsi vežimas, pakrautas tuščiais karstais, - malonėkite nuvesti dukrą į moterų kambarius. Ir apeliuoti į jos savimonę. Taip, kaip atrodo geriausia, o aš, jeigu leisite, patarsiu pasinaudoti vadžiomis per nuogą užpakalį. Iki rezultato, tai yra – reikiamų žinių gavimo. Kaip jau gausi šias žinias, brangioji ponia žmona, ir galėsi jomis pasidalinti su manimi, pasirodyk prieš mano akis. Bet iki tol arba kitais tikslais rodytis net nedrįsk!

Apie maumus

-         Žinoma, galime, - Mamunas linksmai nusišiepė, o balsas atsklido kažkur iš nugaros... – Tai mums labai paprasta. Seniai seniai mes taip viliodavome klajūnus į pelkes, - tęsė būtybė, o jo balsas vis atskriedavo iš kitos vietos... - Dabar taip pat viliojame, bet rečiau. Nusibodo mums tie pokštai, kiek gi galima, trauk juos vištos.

-         Mačiau, girdėjau.

-         Eime, išgersim ko nors, - pasiūlė Tibaldas Raabe.

Reinevanas gurktelėjo, mamunas nusikvatojo, užsitraukė ant galvos kapišoną.

-         Nebijok, - nusišypsojęs paaiškino goliardas. – Tai jau bandyta. Jeigu kas nors stebisi, mes sakome, kad jis – užsienietis. Iš toli.

-         Iš Žemaitijos, - neūžauga išsišnirpštė nosį ir nusivalė manžetu – Tibaldas netgi sugalvojo žemaitišką pravardę. Iš tiesų aš vardu Malevoltas, Jonas Malevoltas. Bet žmonėse vadink mane Brazausku.

Kas stipresnis?

Nuo lengvo judesio pirštais liepsna galingai plūstelėjo ir apgaubė Sienlipio pirštus. Sienlipys perliejo ugnį iš vieno delno į kitą, padarė kažkokį gestą. Ugnis lyžtelėjo gabaliuką raižiniais puošto stalo, pakilo mirksinčia uždanga beveik liesdama palubės balkius.

Tarnautojas net nevirptelėjo. Net nemirktelėjo.

- Atpildo ugnis, - lėtai tarė Sienlipys. – Ugnis ant sodybos kraigo. Ugnis prekių sandėlyje. Laužo ugnis. Pragaro ugnis. Juodosios magijos ugnis. Pati didžiausia egzistuojanti jėga, kuri jaučia....

Fugerių kompanijos tarnautojas lėtai pasiekė sekreterą ir kažką iš ten ištraukė. Kai jis patraukė ranką, ant stalo liko auksinė moneta.

-         Tai – florino d‘oro, - lėtai tarė Fugerių kompanijos tarnautojas. – Florinas, kurį dar vadina guldenu. Skersmuo apie colį, svoris – apie ketvirtį loto, dvidešimt keturi karatai gryno kilnaus metalo... Užsimerkite, pone Grellenortai ir įsivaizduokite daug tokių florinų. Ne šimtą, ne tūkstantį ir ne šimtą tūkstančių. Tūkstantį tūkstančių. Millione, kaip vadina florentiečiai. Kompanijos metų apyvarta. Įsivaizduokite tai, brangus pone, pamėginkite tai pamatyti vaizduotės galia, sielos akimis. Ir tada jūs suprasite, kas yra tikroji galybė. Tikra jėga. Pati galingiausia, kuri egzistuoja, visuotinė ir nenugalima. Mano pagarba, pone Grellenortai. Jūs atsimenate kelią išeiti?

Apie demonus:

Sienlipis priėjo, pakėlė nuo žemės baisų puolančiojo ginklą. Tai buvo kryžius. Didelis, sunkus, tiesiomis kryžmomis. Ant jų buvo išgraviruota: „Tebus man kryžius pergale prieš demonus“.

-         Aš ne demonas, debilai, - tarė Sienlipis.

Jis pakėlė kryžių ir smogė lyg kirviu.

Apie ordalijas

-         Galbūt, kad būtume užtikrinti, pamėginti ordaliją? – piktai besišypsantis Bedržichas mostelėjo į akmenis. – Dievo teismas išbandant ugnimi?

-         Galima, - ramiai sutiko Prokopas, - žvelgdamas jam į akis. – Po mano signalo kaltintojas ir kaltinamasis sėda ant akmenų, abu vienu kartu, plika subine. Kuris ilgiau išsėdės, to ir tiesa. Pasiruošęs, Bedržichai? Aš duodu signalą!

-         Aš pajuokavau.

-         Aš irgi. Tad džiaukis.

Apie elitą:

Tai buvo Žygimantas Kaributas, Riurikų kraujo lietuvių kunigaikštis, Mindaugo giminės, Gedimino proanūkis, Algirdo anūkas, pagimdytas Riazanės kunigaikštienės Anastazijos ir Dmitrijaus Kaributo, jaunesniojo Vladislovo Jogailos sūnaus. Išgarsėjęs dar paaugliu Griunvaldo mūšyje. Dabar, sulaukęs kiek daugiau nei trisdešimties, šis lietuvis, išauklėtas tarp lenkų Vavelyje, vienijo visus blogiausius dviejų nacijų bruožus: atsilikimą, miesčioniškumą, veidmainystę, ligotas ambicijas, skubą, laukiniškumą, nenuvaldomą valdžios troškimą ir visišką nebuvimą savikritikos.

Ir dar kartą apie burtus:

-         Liepiu tau, dvasia, nuimti antspaudus nuo paslapčių knygos ir aiškiai atskleisti mums jos žodžius.

-         Pabučiuok mane, - sušnabždėjo dvasia, - į mano astralinę subinę.

-         Liepiu tau, - Reinevanas pakėlė amuletą ir pynę, - kad tu kalbėtum. Liepiu tau, kad tu laikytumeisi žodžio. Kad pabaigtum horoskopą, išpranašautum Mindaugo ir Gedimino palikuonių likimus, o ypač...

-         Tai, kas čia padėta, - dvasia veidrodyje neleido jam baigti, - tai netyčiom ne mano kojos pirštas?

-         Tai.

Apie būdus išnešti sveiką kailį (bet šiais laikais gali būti atvirkščiai). Vertė G. Kulikauskas.

- O jei kas nutiko netaip, kche, kche... - mokė jis, vis pasikosėdamas, - jeigu jus, tą-aną, apsupo, tai įsidėmėkit: geriausia tuomet tokioj žmonių maišaty sukelti šurmulį, tipo, tai žydai, esą, tą-aną, viskas dėl žydų, visa tai žydų pinklės. Įsigrūskit burnon gabalą muilo, paleiskit putas prie miesto šulinio ir šaukit: gelbėkit, mirštu, nunuodijo, nunuodijo, žydai, žydai. Liaudis tuoj pat puls žydų mušti; prasidės tą-aną, kche-kche, baisi sumaištis. Inkvizicija, jus pamiršus, griebsis žydų, o jūs ramiai paspruksit.