Įvairūs „GERIAUSIA LIETUVOS FANTASTIKA 1999“

Fantastinės literatūros populiarumas ir jos tiražai – savotiškas Lietuvos fenomenas. Juo negali pasigirti nei latviai, nei estai ir, skaičiuojant procentais, fantastika Lietuvoje yra tiek pat paklausi, kaip ir Lenkijoje ar Vokietijoje. Viena, ko Lietuvos fantastikos mėgėjams trūksta – tai nuosavos, lietuviškos fantastikos. Nors sovietiniais metais turėjome Vytautą Norbutą, Kazį Paulauską ir dar keletą stiprių fantastikos rašytojų, dabar jie arba jau išėję, arba nutilę.

Tad šią spragą jau trečius metus iš eilės stengiasi užpildyti “Eridano” leidykla ir nenuilstantis Vilniaus fantastų klubo “Dorado” prezidentas Gediminas Beresnevičius, kartu rengdami ir leisdami apsakymų bei apysakų rinkinius “Geriausia Lietuvos fantastika” to paties pavadinimo literatūrinio konkurso pagrindu, kurio ištakos siekia net 9-ojo dešimtmečio pradžią (konkursas tada vadinosi “Visata ir žmogus”, apėmė ne tik fantastiką, bet ir astronominius mokslo populiarinimo darbus, jį inicijavo dr. Saulius Kanišauskas). 1997 m. prie konkurso prisidėjus “Eridano” leidyklai, konkurso nugalėtojai kasmet publikuojami, skelbiami ir apdovanojami per Lietuvos fantastų konventus (“Lituaniconus”) arba kitus renginius.

Šių, kaip ir ankstesnių metų antologija “Geriausia Lietuvos fantastika”, sąlygiškai suskirstyta į 3 dalis. Pirmojoje dalyje spausdinami apsakymai, priklausantys fantasy (pasakinė – mitologinė fantastika) žanrui. Čia yra III-iąją vietą konkurse užėmęs Rūtos – Marijos Klovaste darbas “Sausra” – šiurpoka, bet nuostabaus grožio ir vizualumo istorija apie kaimą, apsėstą nesuprantamo prakeiksmo; Edvardo Vaišvilos “Urvas” – pamąstymas apie žmogaus vietą pasaulyje; Dianos Butkienės (konkurso “Geriausia Lietuvos fantastika 1997” nugalėtojos) “Aukarija” – filosofinė nuotykinė alegorija apie neapykantą ir jos padarinius, Linos Darbutaitės (konkurso “Geriausia Lietuvos fantastika 1998” nugalėtojos) “Vėjų krikštaduktė” – pasakų tradicijomis ir leksika nugludinta mažoji tragedija.

Antroji dalis skiriama mistikai: čia rasime Gedimino Kulikausko “Jūrų mergelę” – liūdnai ir grubokai šiltą istoriją apie tai, kad vandenyje gimusieji nevaikščios žeme, Mindaugo Šyvio “Chemines jungtuves” apie amžinas alchemikų svajas ir jų keliamus pavojus, Elvyros Girniūtės “Stotyje” – absurdišką fantaziją.

Trečioji dalis skirta mokslinei fantastikai – joje šių metų konkurso nugalėtojo Justino Žilinsko apysaka “SInkubas”, su tokiais populiariais šiais laikais virtualiosios erdvės motyvais ir kitais specialiaisiais efektais, už kurių slepiasi visiems gerai pažįstami jausmai; Prano Šarpnickio “Vienas Žmogus” (šių metų konkurso II vieta) – netikėta Jėzaus Kristaus ir žydų išvarymo istorijos variacija, persikėlusi į galaktikos platybes ir nutikusi lietuviams; vienintelis humoristinis apsakymas – technokratinis Sua “Telefonas” ir Remigijaus Misiūno milžiniška alternatyvi istorija “Nežinomo teroristo dienoraštis” - kas būtų, jeigu 1991 m. sovietų kariuomenė vis dėlto būtų grąžinusi Lietuvą į “šviesaus socializmo” rezervatą.

Vienintelis dalykas, kas liūdina šiame rinkinyje – tai autorių pesimizmas, atspindintis, matyt, bendras visuomenės nuotaikas: iš 11 kūrinių tik 2 baigiasi gerai, visi kiti – kartais liūdnai, kartais tragiškai, geriausiu atveju – neutraliai. Ir nors leidinio sudarytojas pabrėžė, jog šių metų konkursui buvo pateikta mažiau naujų apsakymų, tačiau todėl atsirado galimybė spaustuvės dažus išvysti senesniems ir nepelnytai užmirštiems kūriniams. Nereiktų liūdėti ir dėl to, jog šių metų leidinys atrodo plonesnis – tai tik apgaulė, nes, taupant lėšas, sumažintas šriftas.

Norisi tikėti, kad kiekvienas, paėmęs į rankas “Geriausią Lietuvos fantastiką 1999”, joje ras sau kažką artima ir įdomaus, įsitikins, jog mūsų rašytojai fantastai rimtai nusiteikę susigrumti su užsienio kolegomis dėl Lietuvos skaitytojų dėmesio. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.