J. Tumelis „TADO KOSCIUŠKOS SUKILIMO (1794) LIETUVIŠKIEJI RAŠTAI“

Autoriai turbūt nepyks, kad kai ką visgi transkribavau į šiuolaikinį raštą, - o jei ir pyks, jų grūmojimų iš po žemių tikrai neišgirsiu. Kitas citatas bandysiu pateikti dar šiuolaikiškiau. Tai būtina, nes klaviatūroje tokių kringelių, kokiais rašydavo XVIII a. pabaigoje, rasti nesugebėjau. O beveik visa puikiai išleista knyga parašyta būtent tokiu raštu, kurį pirma reikia išsišifruoti, o paskui gilintis į turinį. Turinys toks: knygą sudaro keturi 1794 m. sukilimo valdžios aplinkraščiai, Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslas, pasakytas laidojant sukilėlius, anoniminė žygio daina ir Antano Klemento eilėraštis. Visi tekstai sunkte persunkti sukilimo dvasios - ir pakilios, uždegančios, ir liūdnos, suvokiančios galimą tragišką baigtį. Kaip žinome, Tado Kosčiuškos sukilimas, kaip ir visi kiti, baigėsi pralaimėjimu ir represijomis. Į atskirą knygą surinkti minėti dokumentai svarbūs tuo, kad tai naujo žanro - lietuviškos publicistikos užuomazgos. Apskritai, tuo metu jau merdinčioje Abiejų Tautų Respublikoje (paprasčiau - Žečpospolitoje) vyravo lenkų kalba, todėl lietuviškų tekstų atsiradimas labai svarbus faktas. Sukilime prieš carinę Rusiją dalyvavo daug paprastų valstiečių, ypač žemaičių, kurie tarpusavyje bendravo lietuviškai. Todėl tam, kad galima būtų daryti poveikį jiems, ir imtasi leisti politinius kūrinius gimtąja kalba.

Nepaisant šios svarios reikšmės, tekstus galima skaityti ne kaip istorinius dokumentus, o kaip įdomią ir stebinančią įkvėpimu politinę-revoliucinę publicistiką, netgi esė. Jose remiamasi tiek Antikos pavyzdžiais, tiek bibliniais siužetais, juose kviečiama į kovą nebijant mirties, ir apskritai, "Negal buti didesnė pasluga dėl taves, Tieviškis, kaip smertis tun atvožių Žalnierių" ("Kozonius K.Mykola Karpavicias", p. 25). Tekstų retorika kaip reta sodri, iš jos galima ne tik pasimokyti tų laikų kalbinės raiškos priemonių, realijų - jei kam prireiktų pačiam rašant, - bet ir apskritai kaip sukurti pagaulų tekstą proklamacijos, atsišaukimo žanre. Jau nekalbant apie pamokslą ar žygio dainą… Beje, ji taip pat smagi, žinoma, savotiškai: "Dievas mumis ažurėjo/ Kaip tik Kosciuška atėjo/ Ant tos neščeslivos žemies/ Pakialt užvalditos pliamies - / Otočies musa Tievista/ Pažins kas tey do Žmonista - / Jau pakorę Kassakovską/ Pakarkim ir Poniatovską./ Kaip iškarsim tuos Pagonus,/ Neturėsim daugiaus ponų." ("Sukilėlių karo daina", p. 39.). Taip ir prašosi maršo ritmo!

Knygos tekstus sudėtinga skaityti, ypač pačiam sau, - smagiau tai daryti garsiai ir dar komentuoti, tada tikrai neims miegas… Užtat, jaučiu, apėmė mane nuo jų militarizmo dvasia. Jei nebijot - skaitykit.

Vertinga knyga istorinės egzotikos mėgėjams