Šis britų rašytojo J.Higinso romanas vokiečius vaizduoja visai kitokius: ir jiems nesvetimi pareigos, žmogiškumo, užuojautos ir kiti žmogiški jausmai.

Ar skaitydami sovietmečiu rašytas knygas kur nors aptikote, kad vokietis karininkas, grįžęs iš kovos mūšių prie Leningrado, dar nepasiekęs Berlyno, kažkur okupuotoje Europoje būtų užstojęs į koncentracijos stovyklą vežtą žydų mergaitę? Šioje knygoje yra toks epizodas. Dėl savo poelgio karininkas ne tik neteko užtarnautų atostogų, bet ir pateko į mirtininkų būrį. Kartu su visais savo kariais, kurie užstojo savo vadą. O tai - neregėtas vokiečių karių garbės, draugiškumo įrodymas.

Beje, būtent toks karių gerumas, kai jie gelbsti nieko nekaltus žmones ir sužlugdė knygoje aprašomą karinę operaciją, kai "vokiečių žvalgybininkai, persirengę anglų desantininkais, užėmė pajūrio miestelį Anglijoje ketindami įvykdyti neregėto įžūlumo operaciją".

Galiu iškart pasakyti: ši operacija - pagrobti arba nušauti tuometinį britų premjerą Vinstoną Čerčilį. Jei tai - ne rašytojo išmonė, galima sakyti, kad tai tikrai neregėto įžūlumo planas. Ir nors išdaviau paslaptį, kad operaciją nepavyko, neskubėkite manęs smerkti. Paskutiniai puslapiai pateikė tokių staigmenų dėl operacijos ir jos baigties, kad dar ilgai galvojau "o kas, jeigu..."

Gi prasideda knyga kiek vangokai - neva rašytojas (rašau "neva", nes manau, kad tai gali būti tik rašytojo išmonė) atvažiuoja į nedidelį Šiaurės Norfolko grafystės miestelį Standlį Konsteblį. Čia vietos kapinėse jis ieško istorijos savo knygai. Tačiau tai, ko ieško, nerado. Tačiau aptiko daug vertingesnę užuominą, vėliau tapusią romanu.

Kai kurių romaną skaičiusių žmonių nuomone, rašytojas per daug gerai atsiliepė apie nacių karius. Nesutinku su tuo. Visi knygos personažai aprašyti gyvai: su visais trūkumais ir privalumais.Tai ir aukštieji nacistinės Vokietijos vadai (Hitleris, Himleris ir kiti), kovojantys slaptus karus tarpusavyje, ir Standli Konsteblio gyventojai, tipiški provincijos anglai (žinote posakį - "mano namai - mano tvirtovė"), ir vokiečių desantininkų vadas pulkininkas Kurtas Šteineris, savo pareigą vykdęs iki galo, ir spalvingi jo kariai, tarp kurių ir vienas itin atstumiantis personažas - anglas išdavikas,

kovojantis nacių pusėje, Prestonas.

Knygoje radau ir vieną įdomų, man visiškai naują faktą. Pasirodo, airių ir anglų priešprieša prasidėjo ne praėjusio amžiaus vidury, o žymiai anksčiau. Ir kad kovoje su Anglija, naciai bandė verbuoti Airijos respublikonų armijos (IRA) karius.

Vieną, šiai konkrečiai operacijai, pavyko užverbuoti. Airio Liamo Devlino personažas įsiminė bene labiausiai. Jei airius europiečiai laiko girtuoklių tauta, tai Devlinas - tipiškas jų atstovas. Įsiminė jo lengvabūdiškai mestelta frazė: "Pasaulis tėra nevykęs pokštas, kurį Visagalis sugalvojo vieną dieną, kai buvo prastai nusiteikęs. Man visada atrodo, kad tą dieną jis buvo pagiringas". Nepaisant to, Devlinas paliko gero žmogaus įspūdį. Vien ko vertas siužeto vingis apie jo ir vietos gyventojos Molės meilės istoriją bei džentelmenišką jo poelgį gelbstint Molę nuo vietinio prievartautojo.

Kartą nuvažiavęs pas mamą, radau ją bebaigiančią skaityti šią knygą. Ji atsiprašė, kad kol kas negali manęs užimti, kol nebaigs skaityti. Kai iš jos paėmiau knygą, supratau, kad nors karinės operacijos baigtis aiški, knyga taip įtraukia, kad sustoji perskaitęs tik paskutinį puslapį. Taigi, "Erelis nusileido" - įtaigiai, gyvai ir lengvai parašyta knyga. Perskaitoma greitai, tačiau atmintyje liekanti ilgai. Rekomenduoju visiems, norintiems į Antrąjį pasaulinį karą pažvelgti iš kitos pusės.

Įtraukli istorija...