Apie knygą: Jack London – Geležinis kulnas
Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754060
Puslapių skaičius: 232

Žmogui visada rūpi pažvelgti į ateitį. Vieni tam pasitelkia fantastiką, kiti – futuristiką. Treti, paprastai pretenduojantys į daugiau nei pramogą, imasi antiutopijų, transformuodami socialinio prognozuotojo T. Moro tradiciją. Garsiausios antiutopijos, tai, be abejo, G. Orwello „1984“ ir A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, abi parašytos apie XX a. vidurį, tačiau mintys, atmetus technines detales, iki šiol nepraranda aktualumo. Kad yra ir J. Londono antiutopija – nežinojau. Atrodytų, nieko keisto – tik 2008 m. pabaigoje ji pirmą kartą išleista lietuviškai, o J. Londonas tikrai nėra tas rašytojas, kurio užaugęs ieškotum naujai atrasti originalo kalba. Keista kas kita – J. Londonas, kaip kairiųjų pažiūrų, buvo labai priimtinas Sovietų Sąjungai. Bet „Geležinis kulnas“, pasakojantis apie darbininkų judėjimą, socialistinę revoliuciją – visą tai, kas į mūsų dar vaikiškas galvas buvo kalama vos ne kūju - cenzūros giljotinos nepraėjo. Kodėl?

Romanas parašytas kaip moters, Eivis Everdhardt, memuarai, kurie neva atrasti ir publikuojami „Žmonių brolybės eros“ ateityje, XXVII a. Bet jie pasakoja apie XX a. pradžią. Pasakoja apie tai, kaip JAV įsigalėjo oligarchija, kaip ji suskaldė socialistinį ir darbininkų judėjimus, o galiausiai – išprovokavo ir sutriuškino 1917 m. socialistinį sukilimą. Eivis šių memuarų nebaigia – jie rašomi prieš pat antrąjį sukilimą (1936 m.), kurio metu ji žūva, ir oligarchija, vaizdžiai pavadinta „geležiniu kulnu“ įsigali labai, labai ilgam. Kas ją ištinka ir kaip pasaulis įžengia į „žmonių brolybės erą“ skaitytojai nebesužino.

Keistoka knyga. Negaliu pavadinti jos „gera“, greičiau – įdomi. Literatūrinė jos vertė, mano manymu, kukli. J. Londonui nepasisekė čia sukurti nei įdomių, įsimenančių, prieštaringų veikėjų (ech, „Smokas Belju“!), kūrinio kalba taip pat nestebuklinga, o siužetinė įtampa nepagauli. Ir nors vienam pagrindinių veikėjų – revoliucionieriui Ernestui Everhardtui – nepaprastai reiktų charizmos, o dar labiau – oratorinio meno, jo portretas, nežiūrint visų pastangų, lieka nuobodus. Nelabai pavyko ir teoretinė knygos pusė, t.y., pristatyti socializmo idėjas ir kelią, kaip kapitalizmas evoliucionuos į socializmą. Nors ne vienoje teksto vietoje mus norima įtikinti, kad darbininkų klasės tribūnas savo „loginiais argumentais“ disputuose priversdavo nutilti priešininkus, tačiau akivaizdu, kad daugelis šių argumentų neišlaikė patikrinimo laiku. Pagaliau, knyga silpna ir kaip meilės romanas, nors vienas iš J. Londono turėtų tikslų buvo socializmo idėjas pristatyti moterims per meilę – merginos, kuri iš smulkiųjų buržua klasės pamilsta darbininkų klasės vėliavnešį. Tad kas belieka, dėl ko knygą verta perskaityti?

Priminsiu, knyga parašyta 1908 m., kai pasaulis buvo visiškai kitoks. Žiaurusis socializmo statymo eksperimentas Rusijoje dar nepradėtas, neseniai nuvilnijo gaivališka 1905 m. revoliucija, darbininkų klasė dar tikrai gyvena baisiomis sąlygomis, socializmo idėjos dar nesukompromituotos, I pasaulinio karo mastas dar nenujaučiamas. Pirmas dalykas – nežinia kodėl, bet Čikagos komuna išprovokuojama ir žiauriai sutriuškinama 1917 m., tais pačiais metais, kai Rusijoje įvyksta spalio perversmas, atvedantis į valdžią bolševikus. Įdomus sutapimas. Antras dalykas, įdomu, kaip įsivaizduojama oligarchijos įsigalėjimo schema. Ji – ne visai tradicinė. Be abejo, viskas prasideda nuo kapitalo sustambėjimo, vidurinės klasės išnykimo, politikos susiliejimo su stambiuoju kapitalu. Tačiau smulkiųjų buržua ir darbininkų judėjimas sudorojamas ne tik elementaria prievarta, bet ir meduolio principu: t.y. kvalifikuotiems darbininkams pasiūloma tapti uždara (taip, uždara) kasta, kurie, žinoma, maitinasi oligarchijos stalo trupiniais, bet to užtenka gana normaliam gyvenimui. Kitaip tariant, J. Londonas, panašiai kaip ir G. Orwellas įsivaizduoja vis ryškesnį visuomenės išsisluoksniavimą. Kodėl oligarchija to griebiasi? Ogi dėl to, kad pamato profsąjungų jėgą – pvz., vienas iš pavyzdžių, kai valstybės nori kariauti visų jų darbininkai paskelbia streiką ir karas tampa neįmanomas (ech, kad taip lengvai būtų galima stabdyti karus!) Knygoje regėti labai aiškūs įvairių XX a. pradžios teroristinių, anarchistinių kovotojų kovų atspindžiai – užspausti į kampą revoliucionieriai ima veikti per „kovos grupes“, judrius „bombardyrių“ teroristinius darinius, labai būdingus XX a. pradžiai Rusijai ir kitur. Na, ir valstiečių (tiksliau - fermerių karas JAV!) Būtent šios įvairios detalės – detalytės, žvilgsnis į netolimą (bet, pasirodo, visai kitokią ateitį) iš 1908 m. ir yra didžiausios knygos įdomybės. Pagaliau, šiais laikais juk ne visi jau žino, kas toks buvo K. Marksas ir ko jis mokė. J. Londonas trumpai tai paaiškina.

Bet vis dėlto – kodėl gi knyga nebuvo išleista SSRS? Juk ji apie darbininkus, revoliuciją? Atsakymų, manau, čia yra keli. Pabaigos žodis sufleruoja, kad J. Londonas pasisakė prieš prievartinį santvarkos pakeitimą ir buvo socialistas – evoliucionistas. Knygoje to aš neradau, personažų lūpose „subrendusia“ revoliucija kaip gėriu neabejojama. Kaip ir proletariato diktatūros, teroro reikalingumu. Tiesa, revoliucija ir jos žlugimas čia vaizduojami be romantiško šleifo – kraujas, lavonų kalnai, žiaurumas, neviltis. Spėju, kad tam turėjo įtakos 1905 m. revoliucijos Rusijoje nesėkmė.  Tad mano manymu, SSRS cenzūrai turėjo užkliūti būtent tai, kad J. Londono prognozuotos revoliucijos ne tik neatvedė „darbininkų klasės“ į valdžią, bet net pagreitino ir įtvirtino oligarchijos įsigalėjimą. Matyt, J. Londonas netikėjo socialistinės revoliucijos sėkme, o netikėti revoliucijos sėkme SSRS buvo nuodėmė. Todėl ir skaitome šią knygą tik dabar. Bet tai nieko blogo – dabartiniame kairiųjų idėjų populiarėjimo kontekste, ji vis dar turi ką pasakyti ir apie ką priversti pamąstyti.