Pritariu visiems 100 proc.
Nors pastaruoju metu skaiciau daug knygu, bet jau seniai buvau taip deges nekantrumu grizti prie knygos ir perskaityti dar viena istorija..

Pasirodo, išleido kažkas Heriotą vis dėlto! Turiu jo knygas visas iki vienos, ir jau prieš pora dešimtmečių norėjau išverst bent vieną. Kad žinotumėt, kiek metų tąsiaus po visokias leidyklas ir kaulinau, kad išleistų! Visiems leidėjams tai kažkodėl atrodė neįdomu ir nepelninga. Tai nustojau kaulint ir nusprendžiau, kad nepasirodys geras rašytojas lietuviškai. O štai Tyto Alba padarė. Ačiū už tai! Net ir nežinojau iki dabar. Tikiuosi, kad versdami nesugadino...

Kas skaitėt vertimą, gal pasakytumėt, ar knygoj buvo žemiau pateikiama istorija? Ačiū!
Atsiprašau už baisiai ilgą "komentarą". Tikrai nesupyksiu, jei administratorius jį ištrins. Po kurio laiko...

PONIOS BEK NEAPMULKINSI!

Ponia Bek! Taip ir matau ją stovint priimamajame prie lango.
– Vai vai vai, niekad negalvojau, kad jūs toks beširdis, pons Heriotai.
Jos smakras suvirpėjo, ji priekaištingai pažvelgė į mane.
– Bet, ponia Bek, – pasakiau aš, – patikėkite, aš anaiptol nesu beširdis. Paprasčiausiai negaliu atlikti jūsų katei tokios rimtos operacijos už dešimt šilingų.
– Nu, aš maniau, kad man, vargšei našlei, galėtumėt padėt.
Susimąstęs nužvelgiau nedidukę tvirtą moteriškaitę, rausvus skruostus, dailų žilų, suveržtų į standų kuodą plaukų šalmą. Ar čia tikrai neturtinga našlė? Buvo ko abejoti. Artimiausias jos kaimynas Reitono kaimelyje tuo nė iš tolo netikėjo.
– Išvien pasakėlės, pons Heriotai, – kartą pareiškė jis. – Ana visus šitaip mulkin, bet aš jum va ką sakau: jos kojinė pritutinta. Visuos galuos nuosavybės tur.
Aš giliai įkvėpiau.
– Ponia Bek. Mes dažnai taikome nuolaidas žmonėms, neišgalintiems užmokėti už paslaugas, bet sterilizavimo nepavadinsi būtina operacija.
– Kaip nebūtina! – pasibaisėjo dama. – Ėėė, aš gi aiškinu, kaip Jurgina vis veda ir veda tuos kačiukus. Vada po vados, aš nebištversiu. Miegot nebgaliu besijaudindama, kada vėl apsikačiuos.
Ji pasitapšnojo akis nosinaite.
– Aš suprantu ir užjaučiu. Tegaliu dar kartą pakartoti, kad vienintelė išeitis iš tokios padėties – sterilizuoti katę, o tai kainuoja vieną svarą.
– Ne jau, aš neįstengsiu tiek mokėt!
Skėstelėjau rankomis.
– Bet jūs prašote išoperuoti už pusę kainos! Nejuokaukit. Būtina pašalinti gimdą ir kiaušides, prireiks bendros narkozės. Neįmanoma atlikti šitokio darbo už dešimt šilingų.
– O, koks žiauruolis!
Ji nusigręžė, pažiūrėjo pro langą, jos pečiai pradėjo krūpčioti.
– Net vargšės našlės neatjaučiat.
Pokalbis tęsėsi jau dešimt minučių; pradėjau suprasti susidūręs su stipresne už mane asmenybe. Dirstelėjau į laikrodį – tokiu metu jau turėjau važiuoti į iškvietimus. Bet kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad šito ginčo nelaimėsiu.
Atsidusau. Gal ji iš tikrųjų vargšė našlė.
– Gerai, ponia Bek. Padarysiu tai už dešimt šilingų – tik šį kartą. Ar antradienį po pietų jums tiks?
Kaipmat atsisukusios nuo lango moterėlės veide netikėtai pražydo šypsenos raukšlės.
– Tiks kuo puikiausiai! Va tai geras daktarėlis!
Ji nutapsėjo sau, o aš nulydėjau ją koridoriumi.
– Tik štai kas, – pasakiau, atverdamas jai laukujes duris, – nuo pirmadienio vidurdienio neduokit Jurginai nieko ėsti. Kai atgabensite, katės skrandis turi būti tuščias.
– Atgabensiu? – pasibaisėjo ponia Bek. – Bet aš mašinos neturiu. Maniau, jūs ją pasiimsit.
– Pasiimsiu? Betgi iki Reitono penkios mylios!
– Teip, ir da paskui parvešit. Aš neturiu kuom.
– Pasiimti… išoperuoti… parvežti! Viskas už dešimt šilingų?
Moterėlė vis dar šypsojosi, bet jos akyse blykstelėjo plienas.
– O kaipgi, pats sutikot su tokia kaina – dešim šilingų.
– Bet… bet…
– Oi, tik jau nepradėkit iš naujo. – Šypsena pradingo, ponia Bek pakreipė galvą į šoną. – O aš tik vargšė…
– Gerai, gerai, – skubiai pasakiau aš, – atvažiuosiu antradienį.
O atėjus antradienio popietei keikiau savo silpnabūdiškumą. Atvežtą katę būčiau pradėjęs operuoti antrą valandą, ir apie pusę trijų jau būčiau pakeliui pas išsikvietusius mane ūkininkus. Pusvalandis nuostolingo darbo – dar tiek to, bet kiek laiko sugaišins šitokia terlionė?
Beišeidamas pro praviras duris žvilgtelėjau į svetainę. Tristanas, kuris turėjo mokytis, kietai miegojo savo mėgstamiausiame krėsle. Įėjau ir iš viršaus pažiūrėjau į jį, gėrėdamasis visišku atsipalaidavimu, būdingu vien užkietėjusiems miegaliams. Veidas lygus ir giedras it kūdikėlio, skersai krūtinės užkritęs atverstas prie komiksų skilties laikraštis, nukarusioje rankoje užgesusi cigaretė.
Nestipriai jį papurčiau.
– Gal važiuotum su manimi, Trisai? Man reikia parsigabenti katę.
Jis atsipeikėjo ne iš karto, pasirąžė, nusivaipė, bet iš prigimties geras būdas netrukus nugalėjo.
– Be abejo, Džimai, – paskutinį kartą nusižiovavęs atsakė jis. – Mielai.
Ponia Bek gyveno į kairę nuo plento, Reitono kaimo viduryje. Ant ryškiai nudažytų vartelių perskaičiau užrašą: “Jazminų Trobelė”; mums beeinant sodo takeliu prasivėrė durys, moteriškaitė linksmai pamojavo.
– Gerą dieną, gerbiamieji, tai jau smagu jus abu matyt.
Ji nusivedė mus į svetainę. Geri solidžios išvaizdos baldai anaiptol neatrodė skurdžiai. Už pravirų raudonmedžio indaujos durelių pamačiau taures ir butelius. Prieš šeimininkei keliu užtrenkiant dureles, suspėjau atpažinti škotišką viskį, vyšninę ir ispanišką baltąjį vyną.
Parodžiau į kartoninę dėžę, netvirtai apvyniotą virvele:
– Aha, gerai, jūs ją į ten įdėjot, ar ne?
– Ne jau, ką jūs, ana sode. Ji visad mėgsta popiet ten pažaisti.
– Sode, šit kaip? – nervingai paklausiau aš. – Ką gi, prašau ją parsinešti, mes, tiesą pasakius, skubame.
Per išgrįstą plytelėmis virtuvę nuėjome prie galinių durų. Daugumą čionykščių namukų supo neįtikėtinai dideli sklypai; ponios Bek sklypas buvo puikiai prižiūrėtas. Nušienautą pievelę juosė gėlynai, tarp medžių šakų saulės šviesoje mirguliavo spalvingi obuoliai ir kriaušės.
– Jurgina, – užgiedojo ponia Bek, – kur tu, mano brangute?
Jokiai katei nepasirodžius, ji atsigręžė į mane šelmiškai šypsodamasi.
– Manau, mažoji išdykėlė su mumis slėpynių žaidžia. Ji, žinot, tokia.
– Tikrai? – neapsidžiaugiau aš. – Ką gi, norėčiau, kad ji pasirodytų. Aš tikrai neturiu daug…
Tą akimirką iš chrizantemų lysvės išniro labai stora rainė, perlėkė per veją ir smuko į rododendrų kerą; įkandin jos skuodė Tristanas. Vaikinas nėrė į tankumyną, bet žaibiškai išpuolusi iš pakrūmės katė dviem šuoliais įveikė pievelę ir šovė aukštyn į kreivą medį.
Tristanas žėrinčiomis iš nekantrumo akimis pakėlė nuo žemės porą krituolių.
– Tuoj aš tą nelabąją nuo ten nukrapštysiu, Džimai, – sušnibždėjo jis ir nusitaikė.
Aš griebiau jį už rankos ir sušnypščiau:
– Susimildamas, Trisai! Šitaip negalima. Padėk tuos obuolius.
– A… tiek to. – Jis numetė obuolius ir patraukė prie medžio. – Aš tau ją visvien sučiupsiu.
– Minutėlę, – sugriebiau prabėgantį vyruką už skverno. – Aš pats. Tu palauk apačioje ir pabandyk ją sugauti, jei nušoktų.
Tristanas atrodė nusivylęs, bet griežtas mano žvilgsnis jį sutramdė. Kai pamačiau, kaip ta katė laksto, man dingtelėjo, kad dar truputėlis mano kolegos karštakošiškumo – ir padaras skriete nuskries į gretimą grafystę. Pradėjau kopti į medį.
Katės man patinka, visada patiko; mano nuomone, gyvuliai tai jaučia, tad paprastai man sekasi susišnekėti ir susitvarkyti net su didžiausiais pikčiurnomis. Neperdėsiu sakydamas, kad didžiavausi savo įgūdžiais; rimtesnių nemalonumų nesitikėjau ir šįkart.
Kiek pridusęs užkopiau iki aukščiausios šakos ir ištiesiau ranką susigūžusio padaro link.
– Kac kac kac, – suburkavau pačiu meiliausiu katišku balsu.
Jurgina šaltai nužvelgė mane, nieko neatsakė, tik dar labiau pašiaušė keterą.
Palinkau virš šakos dar toliau.
– Kac kac, kac kac.
Mano balsas varvėjo it medus, pirštu beveik siekiau katės galvą. Labai, labai švelniai pakasysiu jai paausį, ir ji bus nugalėta. Tai dar niekad neapvylė.
– Purkšt! – pareiškė Jurgina, bet aš, nepaisydamas perspėjimo, paliečiau jos pagurklio kailiuką.
– Purkšt-purkšt! – spjovė Jurgina ir staigiu kairės letenos smūgiu prakirto kruviną rėžį skersai mano plaštakos.
Niršiai murmėdamas atsitraukiau ir pradėjau laižytis žaizdas. Apačioje skambiai nusijuokė ponia Bek.
– Ak, tikra beždžionėlė! Tokia žaisminga, meilutė.
Prunkštelėjau ir vėl pradėjau slinkti šaka. Šį kartą, niauriai galvojau sau, apsieisim be švelnybių. Tokią būtina griebti nedvejojant.
Tarsi perskaitęs mano mintis, padarėlis nubidzeno iki šakos galo, nuo katės svorio šaka žemai nulinko, ir Jurgina grakščiai liuoktelėjo ant žolės.
Tristanas puolė it vanagas, pargriuvo visu ūgiu, nutvėrė ją už užpakalinės kojos. Jurgina išsirietė ir ryžtingai suleido dantis jam į nykštį, bet Tristanas parodė, ko jis vertas. Tik kartelį stūgtelėjęs iš skausmo, vikriai paleido koją ir sugriebė sprandą.
Kitą akimirką jau stovėjo aukštai iškėlęs įtūžusį, besidraskantį padarą.
– Tvarka, Džimai, – patenkintas šūktelėjo jis, – turiu ją.
– Šaunuolis! Nepaleisk! – sugergždžiau aš ir kiek galėdamas sparčiau nusliuogiau žemyn. Tiesą sakant, net per sparčiai: pasigirdo grėsmingas drykstelėjimas, nuo mano švarko rankovės nukaro trikampė skiautė.
Bet jaudintis dėl smulkmenų neturėjau kada. Šuoliais nusitempęs Tristaną į vidų, atidariau kartoninę dėžę. Tais laikais įmantrių narvelių nebuvo, tad įbrukti dėžėn Jurginą, besišvaistančią nagais į visas puses ir visa gerkle apmaudžiai besiskundžiančią, pasirodė ne taip jau paprasta.
Dešimt minučių pūškavome, kol įkalinome katę, bet net apvyniojus netvirtą dėžę keliais jardais šiurkščios virvės, nešdamasis ją į automobilį aš vis dar jaučiausi nelabai saugiai.
Mums besiruošiant važiuoti, ponia Bek atkišo pirštą. Aš atidžiai apžiūrinėjau apdraskytą savo plaštaką, o Tristanas čiulpė nykštį; laukėme, ką ji pasakys.
– Pons Heriotai, tikiuosi, kad elgsitės su ja švelniai, – neramiai tarė ji. – Žinot, katytė labai baikšti.
Nuvažiavus ne daugiau nei pusmylį, automobilio gale pasigirdo kautynių triukšmas.
– Lįsk atgal! Lįsk vidun. Lįsk atgal, bjaurybe!
Grįžtelėjau per petį. Tristanas pateko į nepavydėtiną padėtį. Jurginai anaiptol nepatiko važiuoti automobiliu, pro dėžės plyšius vis kyščiojo naguotos letenos; vieną kartą įtūžusi, šnypščianti galva išlindo iki pat sprando. Tristanas nesiliaudamas nepaprastai ryžtingai bruko visa tai atgal, bet tolydžio beviltiškesni šūksniai aiškiai sakė, kad netrukus jis pralaimės mūšį.
Net nenustebau, galiausiai išgirdęs klyksmą:
– Ji ištrūko, Džimai! Ta bjaurybė ištrūko!
Va čia tai linksma. Mano padėtį supras bet kas, kam teko vairuoti automobilį, kuriame siautėja paklaikusi katė. Susigūžiau viršum vairo, o gauruotas padaras lakstė sienelėmis, šokinėjo, bandydamas įsikibti nagais tai į lubas, tai į priekinį stiklą. Tristanas bergždžiai puldinėjo iš paskos.
Bet tuo žiauraus likimo patyčios dar nesibaigė. Vieną akimirką mano pagalbininko aikčiojimas ir urzgimas nutilo, o paskui Tristanas kraupiai suklykė:
– Tas nelemtas daiktas triedžia, Džimai! Triedžia visur!
Katė neabejotinai nusprendė pasitelkti visus įmanomus ginklus; jis galėjo nieko net nesakyti. Mano nosis perspėjo mane kur kas anksčiau, ir aš kaipmat nuleidau stiklą. Bet uždariau dar skubiau – vaizduotėje šmėkštelėjo reginys: Jurgina pasprunka ir pradingsta žydruose toliuose.
Apie likusią tos kelionės dalį nenoriu net galvoti. Aš bandžiau kvėpuoti pro burną, o Tristanas pūtė tirštus cigaretės dūmų debesis, bet niekas nė kiek nepadėjo. Prieš pat Deroubį sustabdžiau automobilį, mudu bendromis jėgomis surengėme antpuolį ir dar kelių sužeidimų – įskaitant itin skausmingai pradrėkstą mano nosį – kaina užspeitę katę vėl įgrūdome ją į dėžę.
Net ant operacinio stalo Jurgina dar sugebėjo parodyti, ką sugeba. Nuskausminimui naudojome eterį ir deguonį; katė įsigudrino sulaikyti kvėpavimą, kol kaukė dengdavo snukutį, o paskui, kai manydavome, kad pagaliau užmigo, staiga vėl įsisiautėdavo. Kai ji galų gale nurimo, abu buvome suprakaitavę.
Manau, visai nenuostabu, kad ją operuoti buvo labai nelengva. Kačių ovarohisterektomija – gana paprasta procedūra; šiais laikais mes kuo sėkmingiausiai atliekame gausybę tokių operacijų; bet ketvirtajame dešimtmetyje, ypač kaimo vietovėse, katės būdavo sterilizuojamos retai, tad darbas atrodė kur kas sudėtingesnis.
Man asmeniškai kai kurie atvejai patiko, o kai kurie nepatiko. Pavyzdžiui, operuoti liesas kates sekdavosi lengviau, o riebias kates sunkiau. Jurgina buvo nepaprastai riebi.
Kai atvėriau pilvo ertmę, priešais akis išvirto viską užstojančios riebalų kaugės; aš ilgai, nervingai kilnojau pincetu tai žarnų kilpas, tai taukinę, niūriai visa tai apžiūrinėjau, o paskui kimšau atgal. Kai galų gale pavyko sugriebti metaliniais žabtais rausvą kiaušidę ir ištraukti plonytę gimdos gyslelę, mane jau buvo apėmęs baisus nuovargis. Po to viskas klostėsi sklandžiai, bet net išvėręs paskutinį dygsnį vis dar jaučiau keistą silpnumą.
Įdėjau miegančią katę į dėžę ir mostelėjau Tristanui.
– Nagi, gabenam ją namo, kol dar neatsipeikėjo.
Pasileidau prie durų, bet Tristanas uždėjo ranką man ant peties.
– Džimai, – iškilmingai tarė jis, – pats žinai, kad aš tavo draugas.
– Taip, Trisai, iš tikrųjų.
– Padaryčiau dėl tavęs bet ką, Džimai.
– Net neabejoju.
Jis giliai įtraukė oro.
– Išskyrus vieną dalyką. Aš neketinu grįžti į tą nelemtą automobilį.
Bukai linktelėjau. Niekaip negalėjau priekaištauti.
– Viskas gerai, – atsakiau aš, – tai jau ir važiuosiu.
Prieš išvažiuodamas išpurškiau automobilio vidų pušų kvapo dezinfekatoriumi, bet tai nelabai tepadėjo. Šiaip ar taip, užvis karščiausiai troškau, kad tik Jurgina neatsipeikėtų pakeliui į Reitoną – bet viltys žlugo dar nepravažiavus Deroubio turgavietės. Man plaukai ant pakaušio piestu pasistojo, kai nuo galinės sėdynės iš dėžės pasigirdo grėsmingas urzgimas. Tarsi tolumoje dūgztų bičių spiečius; deja, žinojau, ką tai reiškia: narkozės poveikis baigiasi.
Tuoj už miestelio ribų numyniau pedalą iki dugno. Šitaip darydavau retai, nes kaskart, kai tik priversdavau savąjį ekipažą važiuoti greičiau nei keturiasdešimt mylių per valandą, variklis ir korpusas pareikšdavo tokį triukšmingą protestą, kad man visada pasidarydavo baisu, ar tik trantas nesubyrės čia pat. Bet šią akimirką man tai nerūpėjo. Sukandęs dantis, išsproginęs akis tarškėjau pirmyn, bet nemačiau nei tuščios asfalto juostos, nei skriejančių pro šalį akmeninių tvorų; visas mano dėmesys buvo sutelktas į užnugarį: bičių spiečiaus dūzgimas vis artėjo ir piktėjo.
Kai dūzgimas virto nuožmiu staugimu, kuriam pritarė stiprių nagų draskomo kartono brazdesys, aš pradėjau drebėti. Įgriaudėjęs į Reitono kaimelį dirstelėjau per petį. Jurgina spėjo iki pusės išsikrapštyti iš dėžės. Kyštelėjau ranką už nugaros, sugriebiau katę už pakarpos, ir sustojęs prie Jazminų Trobelės vartų viena ranka patraukiau stabdį, o kita užsikėliau Jurginą ant kelių.
Susmukau ant sėdynės, garsiai atsidusau iš palengvėjimo; sumedėjusio mano veido vos nenušvietė šypsena, kai pamačiau besikapstančią sode ponią Bek.
Ji paėmė Jurginą man iš rankų džiugiai krykšdama, bet aiktelėjo iš pasibaisėjimo, pamačiusi nuskustą odą ir dvi siūles ant katės šono.
– Vaje, aukseli! Ką tie bjaurūs diedai tau padarė?
Priglaudusi gyvulėlį prie krūtinės, ji skvarbiai sužiuro į mane.
– Jurginai viskas gerai, ponia Bek, ji jaučiasi puikiai, – pasakiau aš. – Šįvakar galite jai duoti truputį pieno, o rytoj – šiek tiek sauso pašaro. Nėra jokio pagrindo nerimauti.
Ponia Bek patempė lūpas.
– Ak, gerai jau. – Ji šnairomis žvilgtelėjo į mane. – O dabar… manau, norėsit savo pinigų?
– Na, hm…
– Tai palaukit čia. Atnešiu.
Nusisuko ir nuėjo į vidų.
Aš stovėjau atsišliejęs į dvokiantį automobilį, jaučiau, kaip dilgsi apdraskytos rankos ir nosis, apžiūrinėjau ilgą skylę švarko rankovėje ir pasijutau išsekęs tiek fiziškai, tiek emociškai. Per visą popietę teišoperavau vieną katę, bet niekam daugiau nebeliko jėgų.
Apatiškai stebėjau artėjančią takeliu damą. Ji nešėsi piniginę. Prie vartelių sustojo tiesiai priešais mane.
– Dešim šilingų, a ne?
– Teisingai.
Ilgokai pasiraususi po piniginę, ji ištraukė dešimties šilingų banknotą ir liūdnai jį apžiūrinėdama mąstė balsu:
– Ak, Jurgina, Jurgina, tai jau brangi tu katytė.
Aš atsargiai ištiesiau ranką, bet ponia Bek ūmai atitraukė banknotą.
– Minutėlę, užsimiršau. Jūs gausit ištraukt siūles, ką?
– Taip, po dešimties dienų.
Ji kietai sučiaupė lūpas.
– Na tai sočiai laiko užmokėt tada – juk vėl čia būsit.
– Vėl čia…? Bet nejaugi jūs tikitės…
– Aš visad sakau, kad nesiseks, jei užmokėsi prieš darbą baigiant, – atkirto ji. – Jurginai dar kas baisaus atsitiks.
– Bet… bet…
– Ne jau, aš teip nutariau, – tarė ponia Bek.
Įsidėjusi pinigus atgal, ryžtingai spragtelėjo piniginės užraktu ir pasuko namo link. Pusiaukelėje grįžtelėjo per petį ir nusišypsojo.
– Aha, teip ir padarysiu. Užmokėsiu tau, kai sugrįši.

jei gerai pamenu, tai taip, buvo šis epizodas :)

Ačiū!