Nors "Ulisas" visai ne romanas apie karą, jį skaitant nuolat vyko kova. Mano nuosavas skeptiškas požiūris niovėsi su oficialiuoju panegiriniu. Negana to, ieškodama informacijos apie šią knygą, užtikau V.Nabokovo straipsnį, kur jis polemizuoja su oficialiuoju požiūriu ir iš jo šaiposi, tačiau nėra skeptiškas paties "Uliso" atžvilgiu. Turbūt sąžiningiausia būtų pristatyti juos visus. Žinoma, jei jau iki galo sąžiningai, tai viso kūrinio aš neskaičiau… Kol kas lietuviškai išleista tik dalis jo, 12 epizodų iš 18-os. Tačiau leidyklos pageidavimu tenka šį ciklinį romaną apžvelgti nuėjus kartu su jo veikėjais du trečdalius kelio (na, keletas vėlesnių atkarpų skaityta rusiškai).

Rimtoji dalis. Kaip pranešama kiekviename straipsnyje apie "Ulisą" (1922 m.), romanas vaizduoja 1904 m. birželio 16 dieną Dubline (beje, tai pirmo Dž.Džoiso susitikimo su būsima žmona Nora Barnakl data). Iki šiol birželio šešioliktąją visam pasauly romano gerbėjai rengia vadinamąją "Blum's Day", taip pavadintą pagrindinio jo herojaus Leopoldo Blumo garbei. Tiesa, organizatoriams gerokai kraują gadina rašytojo anūkas Stivenas Džoisas, kuris savo gyvenimą, atrodo, paskyrė garsiojo senelio palikimo sergėjimui ir teismams. Prieš pastarąją Blumo dieną Airijoje šalies vyriausybė net priėmė naują įstatymą, ginantį teisę rodyti rankraščius parodose, kadangi S.Džoisas pagrasino teismu dėl tokio "autorinių teisių pažeidimo". Prieš keletą metų Edinburgo festivalio vieno spektaklio kūrėjai irgi sulaukė laiško, kuriame reiškiamas nepasitenkinimas romano epizodo interpretacija. Labai tikiuosi, kad už šią su Dž.Džoiso anūku nesuderintą apžvalgą manęs nieks nepasodins…

Nors pagrindinis romano veikėjas - Blumas, pirmas scenoje pasirodo Stivenas Dedalas, atkeliavęs čia iš "Menininko jaunų dienų portreto" puslapių. Tiesa, dar prieš jį susipažįstame su savotiška Stiveno parodija Baku Maliganu, žmogumi, jam padedančiu, tačiau kartu jį parazituojančiu. Dedalas - jautrus jaunuolis, slegiamas nesenos motinos mirties, poetas - deja, nelabai sėkmingas. Jis prisipažįsta tarnaujantis dviems valdovėms; tai valstybė ir Romos katalikų bažnyčia. Yra dar trečias dalykas, iš kurio įtakos stengiasi išsivaduoti Stivenas - tai tėvai. Tėvas kaltina jį nužudžius savo nepagydomai sirgusią motiną, nes atsisakė pasimelsti prie jos patalo, - Stivenas juk bando laisvintis iš religijos gniaužtų. Protingas, išsilavinęs vaikinas dėsto vaikams istoriją už skurdžią algą ir neranda savo vietos gyvenime. Pagal oficialią teoriją tai - Telemachas.

Po tą patį Dubliną tądien klaidžioja ir kitas veikėjas. Leopoldas Blumas, kurio tėvas kilęs iš Vengrijos žydų, reprezentuoja Odisėją. Brandus - skirtingai nuo Stiveno, pakankamai praktiškas bei įžvalgus ir kartu pasiduodantis lemčiai. Nuo pat ryto mes sekame jį, dirbantį kasdienius darbus: Blumas perka inkstą, daro pusryčius, bendrauja su žmona, eina į laidotuves, į redakciją, kur dirba reklamos agentu, lankosi viešnamyje. Pakeliui į veiksmą įsitraukia vis daugiau veikėjų, kai kurie jų sugrįžta, kiti dingsta lyg nebuvę; Dublinas klaidžiais keliais per abejingumą ir nuodėmę veda namo (į Itakę).

Blumo žmoną Moli sunku rimtai įvardinti Penelope, bet jei tokia tradicija, tarkim, kad tai ironiška interpretacija. Ji - kūninga dainininkė, kuri stato vyrui ragus su savo scenos partneriu; ji atšalo vedybiniam seksui po jųdviejų sūnelio ankstyvos mirties. Tiesa, Blumai turi paaugusią dukterį, bet Leopoldui trūksta sūnaus, jis nuolat galvoja apie netektį. Galų gale Odisėjo ir Telemacho keliai susieina.

Kiekvienas epizodas įvardijamas tam tikru "Odisėjos" skyriaus vardu, turi savo spalvą, atitinkamą organą ir simbolį. Pvz., 8 epizodas, "Lestrigonai" (tai žmogėdros, pas kuriuos pateko Odisėjas); veiksmo laikas - pirma valanda dienos, vieta - užkandinė, epizodo organas - virškinamasis traktas, menas - architektūra, simbolinės spalvos nėra, simbolis - policininkai, pasakojimo technika - peristaltinė.

"Ulisas" - tai ne vien klaidžiojimas po Dubliną, tai nardymas laike ir literatūrinėse aliuzijose, prisiminimų inkliuzai, eksperimentai su kalba. Skyrių struktūra labai skiriasi: vienur pasakojama įprastai, kiti suskirstyti antraštėlėmis, paskutinis skyrius sudarytas iš ištiso Moli monologo be jokių skyrybos ženklų - tai sąmonės srauto įtvirtinimas literatūroje. Kartu su Blumu ir Stivenu mes klaidžiojam Mino labirinte (prisiminkim antiką - jį pastatė Dedalas vyresnysis), spręsdami fizinius ir metafizinius klausimus. Ir… gana apie tradiciją.

Opoziciška dalis. Garsus rašytojas Vladimiras Nabokovassavo straipsnyje apie "Ulisą" teigia, kad nuolatinis šio kūrinio gretinimas su "Odisėja" tikras nesusipratimas: "Nieko nėra nuobodžiau kaip ištęstos alegorijos, pagrįstos nuvalkiotu mitu; po to, kai romanas buvo išleistas dalimis, Džoisas iškart išbraukė pseudohomeriškus skyrių pavadinimus, pamatęs, kad į tai nusitaikė mokslininkai ir pseudomoksliški pedantai". Dalis atitinkančius organus, spalvas ir pan. V.Nabokovas taip pat vadina nuobodžia nesąmone. Jo nuomone, "Ulisą" reikia skaityti kaip romaną, kur paslėpti subtilūs simboliai, o ne kaip sausą alegoriją.

Norėdami pasitikrinti, ką apie visa tai sako pats knygos autorius, liktume pasimetę, nes Dž.Džoisas nesilaikė vienintelės nuomonės: "Gaila, kad publika ieškos ir ras mano knygoje moralę, ir dar blogiau, kad supras ją rimtai. Džentelmeno žodis, nėra ten nei vienos rimtos eilutės, mano herojai - tiesiog plepiai"; "Aš įterpiau čia tiek galvosūkių ir mįslių, kad profesoriai prie jų šimtmečiais laužys galvas, - ir tai vienintelis būdas užsitikrinti nemirtingumą."

Aišku, galima nuspręsti, jog tiesa slypi kažkur per vidurį, tačiau nepaisant visų rebusų, slaptų ir aiškių prasmių, reikšmės pasaulinei literatūrai, kiekvieną knygą, taip pat ir šią, suvokiame individualiai. Ir manęs ji neužbūrė.

Šališkoji dalis. Kadaise skaičiau "Menininko jaunų dienų portretą", tiesą sakant, vien dėl susidomėjimo "Ulisu", ir ganėtinai nusivyliau. Na, bet gal tai buvo dar nebrandus darbas, nutariau, štai "Ulisas" turbūt bus kitoks… Taip, kitoks, bet kažkodėl irgi nežavintis. Iš vienos pusės, kai interpretuojamas koks nors kūrinys, šiuo atveju - "Odisėja", norisi, kad kažkas būtų pridėta prie tradicinio mito. "Ulise" to nesimato. Dž.Džoisas nepapildo Homero. Jis tik transformuoja jo įvaizdžius, apvilkdamas tuolaikiniu rūbu. Žinoma, klajonė-ieškojimas - senesnė ir už "Odisėją" fabula, tačiau skrupulingas pastarosios dalių bei detalių atkartojimas atrodo it žaidimas antrinėmis atliekomis. Taigi, šita romano pusė ne pernelyg imponuoja. Jei remsimės V.Nabokovo teiginiais, turėsime žvelgti į romaną tiesiog "kaip į romaną". Ir ką čia matau? Apie miestą: sako, Dž.Džoisas atkūrė 1904 m. Dubliną iš atminties ir pagal turistinį vadovą. Iki šiol herojų keliais vedamos ekskursijos. Asmeniškai aš iš "Uliso" apie Dubliną sužinojau mikroskopiškai mažai: jis prie "snarglių žalumo" jūros, jame yra gatvių, namų, nevalyvų ir valyvų užkandinių, biblioteka, bent viena redakcija, spaustuvė, tramvajai, ir… ir… a, kapinės bei bažnyčia. Po galais, tą patį galima pasakyti apie bemaž kiekvieną didesnį tų laikų miestą (o išskyrus tramvajus ir jūrą - apie kiekvieną). Juk tikrai galima dešimčia eilučių pavaizduoti miestą taip, kad jis prieš akis stotų; "Ulisas" man nesukėlė jokio konkretesnio vaizdinio, visiškai nieko, kas padėtų identifikuoti Airijos sostinę. Beje, Dž.Džoisas turi itin skeptišką požiūrį į airius ir airiškumo palaikymą. Turbūt tai buvo dar viena priežastis man nepamėgti šios knygos.

Tiesa, nesiėmiau specialiai tyrinėti Airijos ir Anglijos santykių, bet kai kas velniškai priminė lietuvių tautinio atgimimo pradžią: raginimas gaivinti kalbą ir raštą, nesutarimai dėl religijos, savo praeities romantizavimas, tautiško sporto, amatų propagavimas, netgi blaivybės sąjūdis. Dž.Džoisui tai atrodo nereikalinga ir kvaila. Iš vienos pusės, galbūt tokį skepsį skatino perdėtas patriotizmo demonstravimas, raginimas rašyti ir kalbėti vien gėlų kalba. Žinoma, rašydamas angliškai turėjai kur kas daugiau galimybių būti išgirstas (nors pasak gandų, Džoisas darė tiek gramatinių klaidų, kad rankraštį buvo sunku suprasti, dėl ko leidėjai ne iš karto įžvelgė jame šedevrą). Iš kitos pusės, mūsų protėviai, irgi riedamiesi dėl ideologijų, kalbą išlaikė, o gėliškai kalbančius asmenis "Discovery" kanalas dabar rodo kaip anachronistines retenybes… Vargu, ar kokio nors vieno žmogaus indėlis galėjo kažką pakeisti, tačiau ši pozicija nuteikia tikrai nesmagiai, tarsi autorius pataikautų anglams ir visas patriotiškas idėjas laikytų muilo burbulu, tuo pačiu Dubliną - sąstingio centru. Aišku, lengva buvo kritikuoti, išvykus gyventi į kontinentą ("Nė vienas žmogus, turintis bent lašą orumo, nepasiliks Airijoje" © Dž.Džoisas). Galima koneveikti miestą (plg. R.Gavelio "Vilniaus pokerį"), bet kažką priešpriešinti jo sąstingiui. Dž.Džoisas siūlo vieną išeitį - žemyninę Europą; ten ir nutaria keliauti knygos pabaigoje Stivenas. Deja, nežinau, kaip žiūri patys airiai į jo parodiškai aprašytą mirties bausmės vykdymą vienam iš sukilėlių prieš anglus, bet vėlgi galima lyginti: jei kas panašiai pasityčiodamas aprašytų kokio Z.Sierakausko ar K.Kalinausko egzekuciją, joks meniškumas nepaskatintų palankiai į tai žiūrėti. Na, neskanu. Pasalūniška.

Taigi, jau dvi priežastys: miesto beveidiškumas ir ideologija. Trečioji - manęs nesudomino nė vienas personažas; ne, tikėtis susitapatinti būtų jau per daug, tačiau jie tiesiog išslysta pro pirštus: kažką kalba, kažką daro, bet būtent "kažką" - ką tiksliai, nelabai rūpi… Juk jums nerūpi kiekvieno sutikto gatvėj žmogaus likimas, o Stivenas ar Blumas, net perskaičius didžiąją dalį knygos, atrodo kaip tik tokiais atsitiktiniais praeiviais. Galbūt tai meistriškumo įrodymas - kalbant daug, nepasakyti nieko akcentuotai; akcentus juk sudėlios komentuotojai, išnarstantys kiekvieną romano eilutę. Kai kurių skyrių pasakojimo metodai neįprasti, tačiau juk įmanoma skaityti sakinius, įterptus į kitus, nepaisant tradicinės gramatikos; garsų ir frazių kratinius, kurie atitinka tam tikrą muzikinę temą; prisiminimus, taip sukergtus su dabartim, kad nebenutuoki, apie ką skaitai; gali numoti ranka, kai nesusigaudai, ar praleidai kažkokį asmenį, kuris štai atsiranda akiratyje ir elgiasi, lyg tu jį seniai turėjai pažinoti, ar jis taip netikėtai ir turėjo pasirodyti. Galima turbūt net įveikti 45 puslapių tekstą be skyrybos ženklų - žmonės juk skaito ir net verčia (originalo, kaip suprantant, neteko skaityt, bet lietuviškame vertime nekliuvo niekas, išskyrus poroj vietų pavartotą žodį "idant" reikšme "nes", nors kiek pamenu, jis reiškia "kad"). Klausimas, kiek tau įdomūs tie sakiniai sakiniuose, netikėti personažai ir "muzikiniai" pasažai. Gal atsiliepia tai, kad autorius kiekvienam skyriuj išbandė kitą techniką, skirdamas daug dėmesio būtent tam; tuo tarpu pati istorija atrodo ištęsta ir prėskoka net ten, kur kalbama apie "pikantiškus dalykus". Tai ketvirta. Penkta priežastis labai subjektyvi ir tikrai ne pagrindinė. Turiu silpnybę išnašoms, mėgstu sužinoti iš jų ką nors naujo, netikėto. "Ulise" išnašų pakankamai, ir… aš nieko iš jų neatsimenu. Dar niekad taip nepasitaikė, bet jos buvo visai nenaudingos "už knygos ribų", o ir jai pačiai nedaug pridėjo. Kartoju, tai labai subjektyvu, bet jei jau pradėjau kalbėti apie asmeninį požiūrį… Beje, įdomi detalė - vienoje išnašoje pateikiamas Dž.Džoiso eilėraštis tik angliškai; kyla klausimas, jei skaitytojas puikiai suprastų šį tekstuką be vertimo, ar neskaitytų jis "Uliso" originalo kalba?

Nieko nenoriu atbaidyti nuo šios knygos iš anksto. Galų gale, pirmos dvi nuomonės, matyt, svaresnės, nei mano. Tiesa, aš irgi "Ulise" radau patikusią mintį: jei mėsa - gyvūno lavonas, tai sūris - pieno lavonas... O pabaigai frazė, kuriai paaiškinimą sugalvokite patys: "Arkliškumas - visaarkliškas kažkakumas".

2/3 klasikos