Apie knygą: James Kruss – Timo Talerio lėlės
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955246879
Puslapių skaičius: 229

James‘o Krűss‘o apysaka „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.) – viena nuostabiausių vaikystės knygų, kurią su malonumu perskaičiau ir išaugęs iš šio amžiaus, todėl nedvejodamas griebiau ne taip seniai pasirodžiusį tęsinį „Timo Talerio lėlės“. Ir nors pasąmonėje krebždėjo abejonė, ar ši apysaka nesugadins įspūdžio apie J. Krűss‘ą (ne visos vaikiškos knygos „kabina“ vyresnius, be to, karti patirtis rodo, kad antra dalis dažniausiai būna prastesnė už pirma, trečia – už antrą ir t. t.), tačiau vieną pliusą pažymėjau iš karto: „Timo Talerio lėles“, kaip ir patį „Timą Talerį“, vertė Teodoras Četrauskas, vienas geriausių vokiečių kalbos vertėjų.

Trumpai apie siužetą: Timas Taleris, berniūkštis, kuris baronui Sanomedui pardavė juoką, jau seniai užaugo. Dabar jis – „lėlininkas. Iš virvelių, medžio ir spalvų jis sukuria pasaulį, teatro pasaulį, panašų į tą, kuriame mes gyvename. Traukydamas medinius kryžius, prie kurių pririštos ilgos virvelės, jis judina ant tų virvelių tabaluojančias lėles. Jis pats tuo metu stovi tamsoje virš scenos. O lėlės yra apšviestos. Tas, kuris žiūri į jas, nutuokia, kad kažkas stovi tamsoje ir tampo jų virveles“ (11-12 p.). Timas vedęs, turi sūnų Krešą, kuriam dabar tiek pat metų, kiek Timui buvo pirmojoje knygoje. Rodydami spektaklius, jiedu keliauja po pasaulį. Autoriaus alter ego Timą, vaikystės draugą, sutinka Venecijoje. Šios knygos gal ir nebūtų, jeigu vėl nepasirodytų baronas – tuo pačiu languotu kostiumu, milžiniškais tamsiais akiniais. Tai sukelia nerimą autoriui, tiesa, ne tiek dėl pačio Timo, kiek dėl jo sūnaus saugumo. Nuolat stebimi barono ir jo parankinių, vaikystės draugai Venecijoje praleidžia septynias dienas.

Skirtingai nuo pirmosios knygos, šioje apysakoje svarbiausia ne veiksmas, o Timo pasakojamos istorijos, kurias, kaip jis pats sako, ruošiasi pastatyti lėlių teatre. Nors kūrinio siužeto linija gana aiški – kiekvieną dieną aplankoma vis kita Venecijos įžymybė (Moro sala, paveikslų galerija, Kunigaikščių rūmai), tačiau tai tik apvalkalas šioms istorijoms – vienai, kartais dviem per dieną. Visos jos labai aiškios, o kad skaitytojui nebūtų abejonių, autorius išvadas dar ir pakartoja:

„– Tačiau tiesa nesileidžia, kad su ja būtų taip pokštaujama, – pasakė Timas ir pasuko į kairę. – Mūsų dienų pavojus tas, kad tikrovė ir net pati tiesa laikomos persiduodančiomis. Tačiau persiduoti ir meluoti gali tik žmonės.
– Bet žmonija šiandien yra ištisa didelė parduotuvė, – pasigirdo vokiškai su amerikietišku akcentu ištarta frazė <...>.
Timas sustojo po balkonėliu ir pasakė:
– Jeigu mums, misteri, visas pasaulis taps parduotuve, jeigu... – Timas patraukė toliau ir uždėjo kairę ranką ant peties turistui su raudonais ir baltais dryžiais megztiniu, – jeigu bus galim papirkti vyskupą, kad pašventintų ginklus, pirkti kaip pirštines futbolininkus, jeigu aš, barone... – Timas pasisuko į dešinę, kur staiga greta jo atsirado baronas, – ...jeigu aš, barone, galiu nusipirkti alpinisto Hanso Hauerio mirtį iš jo gedinčios našlės, už kiekvieną jo pasakytą sakinį mokėdamas po du tūkstančius markių, jeigu ministras, barone, kurį mes samdome, kad jis prasmingai leistų mūsų pinigus, leidžia mūsų pinigus asmeniniams reikalams, jeigu... – pasakė Timas ir sustojo prie vienos suvenyrų parduotuvės, prieš kurią stovėjo pardavėjas su atstojusiais drabužiais, – ...jeigu turgaus dėsniai, prekiavimas ir derėjimasis apgoš visų mūsų gyvenimą, jeigu mes pradėsime pardavinėti net savo vaikus, jei tik tenkins kaina, jeigu taip atsitiks, barone, tada prekyba... – Timas dabar ėjo gatve su baronu iš kairės, – ...jeigu taip atsitiks, tada prekyba, kuri mums kadaise davė daug žinių ir pažangos, virs slogučiu, kamuojančiu mus, kai būname persivalgę.“ (63-64 p.)

Knygoje, o tiksliau Timo pasakojimuose, nagrinėjamos rimtos problemos („Argi tu savo pjesėse pasisakai prieš perteklių? Jis juk vis dėlto geriau už skurdą“, 18 p; „O gal atvirkščiai žmonija kenčia nuo per didelio noro pirkti? <...> Kiekvienusyk, užėjus norui truputį paiškylauti, pirkti vienkartinę palapinę galų gale per brangu, pone barone. Kartą nusipirkta tvirta palapinė kainuoja pigiau. O jeigu ją dar paveldi, tai turi dykai“, 154 p.), kurio, mano manymu, labiau domina ne vaikus, todėl buvo keista jas nagrinėti kūrinyje, kuris išleistas serijoje „10+“.

Beskaitant knygą, vienu metu šmėkštelėjo nusivylimas: daugelis tiesų girdėtos, dėstomos pernelyg paprastai, didaktiškai („Tos dienos, apie kurias tau kadaise pasakojau, parduoto juoko dienos, buvo rūstus metas. Rūsčių vyrų, kuriančių kapitalizmą, metas. Tada juokas padėdavo pramušti vieną kitą pernelyg kietą luobą. Dabar, kai kapitalizmo žiedai, pertekliaus dienos, vysta, reikia prisitaikyti, suminkštėti, kaip žmonės sako, sujautrėti. O ašaros puikiai atpalaiduoja nervinę įtampą. Dėl to Krešo ašaros baronui praverstų“, 130-131 p.). Viskas pasikeitė sužinojus apysakos parašymo datą: lietuviškai ji pasirodė 2007 m., praėjus beveik 30 metų po išleidimo originalo kalba (1979 m.). Tuomet atsirado ir supratimas bei pagarba rašytojui, kuris prieš tiek metų vaikams (ne tik vaikams?) rašė apie dabar taip keikiamos vartotojiškos visuomenės trūkumus. Tuomet visai kitaip skaitai šiuos žodžius:

„– Kodėl baronui taip rūpi mano tėvo istorijos?
– Todėl, kad jis žino, ką reiškia reklama, - atsakiau aš ir atsisėdau į iš krėslų. – Jis, matyt, įsivaizduoja, kad tos istorijos gali pakenkti jo verslo reklamai.
– O kodėl jis dabar vaizduoja tokį dorą? – paklausė Krešas taip pat atsisėdęs.
– Todėl, kad tai madinga, Krešai, - pasakiau aš. – Jis taikosi. Tačiau jam tai nelabai patinka.“ (118 p.).

P. S. Skaitant knygą, užkliuvo du vietovardžiai. Pirmas jų – Jugoslavija. Taip, 1979 m. ji buvo. Tačiau 2007 m., kai apysaka pasirodė lietuviškai, tokia valstybė nebeegzistavo jau 15 metų. Kadangi knyga skirta vaikams, leidėjai galėjo brūkštelėti išnašą.
Antras užkliuvęs vietovardis – buvusios Jugoslavijos, o dabar Kroatijos miestas Rovinj. Labai gražus miestas, labai gražiai aprašytas apysakoje, tačiau man keistai atrodė knygoje vartojama pavadinimo forma – Rovinjis, Rovinjyje.

P. P. S. Ši knyga, kaip ir pirmoji apysaka „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“, taip pat turi dvigubą pavadinimą: „Timo Talerio lėlės, arba Parduota žmonių meilė“. Lietuviškam variante beliko tik pradžia.

Protinga ne visuomet būna žavu?