Knygų viršeliuose spausdinami aprašymai paprastai skirti tam, kad skaitytojas (tuokart jis dažniausiai dar tik varto knygą) susidarytų bent šiokią tokią nuomonę apie paimtą į rankas leidinį. Dažniausiai tai būna reklaminė medžiaga ir/arba įdomi (leidėjo nuomone) ištrauka iš leidinio. Retai nauja ir negirdėta knyga pristatoma tiksliai atpasakojant siužetą, nes tuomet dingsta vienas iš knygų skaitymo variklių - sekti veiksmą ir spėlioti siužetą. J. Patterson romano „Siuzanos dienoraštis Nikolui" anotacija šiuo atveju yra išimtis: paskutiniame viršelyje rasite glaustai atpasakotą romaną. Tačiau knyga man pasirodė įdomesnė nei galėjau spręsti pagal pateiktą informaciją.

Taigi siužetas yra toks (nesivarginsiu ir nupilsiu nuo nugarėlės): „Katja Vilkinson suranda tobulą vyriškį. Jis - rašytojas, meistras, originalus mąstytojas - žodžiu, toks partneris, apie kokį ji svajojo. Tačiau vieną dieną jis dingsta iš jos gyvenimo nieko nepaaiškinęs, palikęs tik dienoraštį. Tas dienoraštis - tai meilės laiškas, kurį jauna mama Siuzana rašė savo sūneliui Nikolui. Ji pasakoja, kaip sutiko berniuko tėvą, ko tikėjosi iš santuokos, kaip norėjo šeimos, ir apie su niekuo nepalyginamą džiaugsmą, pripildžiusį jos gyvenimą gimus vaikui. Skaitydama šį jaudinamą dokumentą Katja supranta, kad ją palikęs mylimasis yra tos jaunos šeimos vyras ir tėvas. Ji skaito toliau. Apimta baimės ir puoselėdama viltį, stengiasi suvokti, kas nutiko, ir ar ji pati galės toliau mylėti."

Trumpai tariant: rašo Siuzana, skaito Katja, įsiterpia Metju. Dienoraščio stilius leidžia sukurti intymesnį įspūdį, todėl jautresniems skaitytojams galbūt ir širdies kertelė suvirpės. Kitiems retkarčiais prasimušantis saldumas gali sugadinti ir visą knygą. Pavyzdžiui, man buvo per saldu skaityti tuos „tu toks nuostabus, tu toks gražus, aš tavęs taip laukiau", skirtus kūdikiui, gilią mintį „Mes visuomet daug geriau nei aš. Jei nori įrodymo, tiesiog pažvelk į mus" [95 p.], o kur dar tos eilės... Tačiau aš ir arbatą geriu be cukraus.

Reikia pripažinti, kad ta cukraus pudra ne taip dažnai ir barstoma, todėl nurijus šią karčią saldumo piliulę, visai smagu pasinerti į knygą, sekant siužeto vingius (toks ten ir vingis: pagrindinis klausimas - kodėl?). J. Patterson tikrai geras pasakorius, todėl romanas neprailgsta. O ar pabaiga netikėta, palieku nuspręsti kiekvienam. Sakyčiau, kad 2/3 „sukrečiančios kulminacijos" ganėtinai nuspėjama, o va 1/3 - nesitikėjau. Kaip knygai, kurią perskaitai per porą valandų, tai netgi labai gerai.

Vienas iš malonumų skaitant romanus, kuriuose rašoma apie dabartinius laikus ir kurie pasirodo prieš 2-5 metus (ačiū vertėjams ir leidykloms už operatyvumą), rasti dabartinių gyvenimo smulkmenėles: veikėjai žiūri „Eli Makbyl" ir „Gydytojo praktiką", skaito „Harį Poterį ir ugnies taurę", „Mažmožių dievą", „Geišos memuarus", klauso Macy Gray, „Savage Garden", Witney Houston, Tracy Chapman ir etc.

O dabar sprigtas vertėjams ir leidėjams į nosį: kodėl Treisė Čapman, Meisė Grei, Vitni, Erikas Klaptonas, bet „Savage Garden", Scottas Fitzgeraldas, Virginia Woolf, Jamesas Wrightas?

Vos nepamiršau: šioje knygoje dar yra ir bandymas apmąstyti žmogaus gyvenimo prasmę. Na, čia kalbama apie kamuoliukus: „Gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus šį pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."

Tačiau, švelniai tariant, šitiems kamuoliukams tolokai iki H. Hesse „Žaidimo stiklo karoliukais" arba netgi nuolat internete klaidžiojančiai istorijai apie akmenukus ir gyvenimo prasmę:

"Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas. Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilna smulkiu akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp dideliu akmenų. Profesorius pareiškė, kad stiklainis pilnas ir paklausė studentu nuomonės. Studentai juokdamiesi jam pritarė. Tai pasakęs profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. „Štai", - tarė profesorius, „pripažinkite, kad šis stiklainis - tai jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, mylimąją/jį, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir įprasminti gyvenimu. Smulkus akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: darbas, automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius dalykus ir jeigu jūs iš pat pradžių į stiklainį pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams: raskite laiko savo vaikams, mylimajam/jai, rūpinkitės savo sveikata, tuomet liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam. Pirmiausia rūpinkitės didžiaisiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, o visa kas liko - tai tik smėlis." Po paskaitos prie profesoriaus stalo priėjo studentas ir į akmenų bei smėlio pilną stiklainį, nors pats profesorius pripažino, kad į stiklainį daugiau niekas netelpa, supylė butelį alaus. Alus sutekėjo į paskutinius laisvus tarpelius, ir dabar stiklainis tikrai buvo pilnut pilnutėlis. Istorijos moralas: nesvarbu, koks bebūtumėte užsiėmęs ir kas užpildytų jūsų gyvenimą, laiko išgerti alaus visada atsiras!"

Tebūnie šios dvi istorijos testas jums, sprendžiant verta skaityti šią knygą ar ne.

P. S. Jeigu tai, kad „Jamesas Pattersonas, kelių populiarių romanų autorius, gyvenantis Floridoje, „Siuzanos dienoraštyje Nikolui" papasakojo apie stipriausius išgyvenimus, kuriuos patyrė pats", yra tiesa, tuomet užuojauta ir pagarba autoriui.

Seniai laukti laivai

Grįžo namo tušti arba nuskendo.

Pirmiau nebeliko ašarų, paskui ir miego.