Karalius Paralius visada sakė: nemedžiokit stirnų užkerėtame miške. Nes vietoj užspeisto laimikio, kurio mėsą galima sudėti į podėlį, o galvą pasikabinti ant sienos, staiga ims ir išdygs žavi mergelė, iš pažiūros tikra princesė… Gerai, jei ji iškart pasisako, iš kokios karalystės kilus, savo vardą ir priežastį, kodėl turėjo lakstyti po pasaulį ne dviem, o keturiom kojom. O jei ne? Jei mergelė atsimena "tik medžius ir laukus", o daugiau nieko? Gal - koks skaudus įžeidimas prisiekusiam medžiokliui - ji iš tiesų yra stirna? Šiaip ar taip, stebuklingai atsivertus mergelė uždavė tris sunkius darbus trims Paraliaus sūnums, - Gnaibiui, Žnaibiui ir Jauniui, ir jos likimą spręs tas, kuris ne tik neišsigąs pavojų, bet ir galimybės gauti į žmonas meilų kanopinį gyvulėlį.

Taip, pasaka, bet ne tiesmuka ir naivi (kitaip, patikėkit, apie ją čia nebūtų kalbama). Skanus kąsnis žaidimo žodžiais ir aliuzijomis mėgėjams, - net sunku išrinkti, kurį gabaliuką pacituoti. Tarkim:

"Aukštai, medyje, mėtai lušė laikrodis.

- Kas ten per rodlaikis? - paklausė Gnaibius.

- Jis paliegęs ir ištroškęs, - tarė žmogėnas, - arba pusvalandis po keršto ir ketvirtis prieš peštynes. Daugiau nekreipsiu mėnesio į tavo klausimus!

- Nekreipsite dėmesio, - pataisė Gnaibius.

- Iš pradžių jis mane užsipuola, o paskui dar sako man, ko aš nekreipsiu, - tarė žmogėnas." P. 65.

Beje, patartina keistai skambančius pavadinimus perskaityti iš kito galo: tik tokiu atveju paaiškės, kodėl po teksto apie siaubingąjį Tarkomedą ir piktąjį Nokilbupserą nupiešti pseudoasilas ir pseudodramblys… Tokių užuominų į realijas nemažai, bet aštria parodija kūrinys netampa. Jis nuotaikingas, įtraukiantis, rimti dalykai pateikti vietoj, laiku ir su saiku. Pasakų štampai apžaisti su geraširdiška ironija (pvz., baisusis Septyngalvis Slibinas prisukamas raktu), herojų portretai - ypač Paraliaus ir jo rūmininkų - labai charakteringi, o dialogai puikūs. Nevėkšliškai simpatiškais piešiniais knygą iliustravo pats Džeimsas Grouveris Terberis (1894-1961 m., JAV). "Baltoji stirna" nėra plačiai žinomas kūrinys, bet ją susiradus, tikrai neteks gailėtis, nepaisant to, skaitėte šią knygą vaikystėje ar ne. Visų jos niuansų iš pirmo karto pastebėti neįmanoma, užtat koks kaifas vartant ją vėl ir vėl atkasti kokią nors smagią sąsają…

Nedidelis, bet skanus kąsnis