Tikrasis Javiero Sierra "įkvėpimo šaltinis" (bent jau jis pats taip teigia) - Umberto Eco šedevrai ir visų pirma - "Rožės vardas". Jau kultine tapusi knyga inspiravo ne vieną paslapčių ir mįslių ieškotoją leistis į kelionę po neištirtas istorijos žemes. Čia galima paminėti romanus, pradedant "Ketverto taisykle" ir baigiant Arturo Perez - Reverte detektyvais, kuriuose taip pat gausu paslapčių ir mįslių. Apskritai, "Paslaptingoji vakarienė" labai priminė Revertės "Flamandų dailininko paveikslą", nes abiejose knygose narpliojami paveiksluose paslėpti ženklai, kurie įtakoja kitus romano įvykius.

Panašių romanų iš tiesų daug, o čia dar ir garsiojo Leonardo Da Vinčio freska, apie kurią prirašyta kalnai knygų. Atsiriboti nuo minėtų romanų įtakos Javierui Sierra tikrai nepavyks, tačiau aš norėčiau akcentuoti pagrindinius skirtumus, kurie, iš tiesų, gana ryškus. Bet pradžiai - apie ką ši knyga?

1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė - inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo "Paskutinę vakarienę". Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.

Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?

Leonardo "Vakarienė" sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.

Taigi, ką naujo mums pateikia mįslių meistras Javieras Sierra? Jaunu rašytoju vadinamas trisdešimt penkerių metų ispanas, visų pirma, yra puikus istorijos žinovas.

"Paslaptingojoje vakarienėje" justi tvirtas pagrindas, kurio nėra jau minėto Dano Browno romanuose. Galima ginčytis, ar Sierra pateikta "Paskutiniosios vakarienės" versija nėra pramanas, tačiau iš visų, iki šiol girdėtų, ji turi daugiausiai akivaizdžių įrodymų, paremtų faktais, o ne spėlionėmis.

Jei būčiau "rimtas" literatūros kritikas (kaip žinote, toks nesu), galėčiau pradėti nuo priekabių, sakyti, kad romanas pakankamai neintelektualus: suregztas naudojant tuos pačius, šimtus kartų išbandytus receptus, pasaldinat pyragą pikantiškomis detalėmis. Tačiau...

"Paslaptingoji vakarienė"- kūrinys, kurį perskaičius, pasidaro liūdna. Tokią knygą norisi skaityti dar kartą. Įtaigus pasakojimas, nuostabus rašymo stilius, mįslės ir paslaptys. Nepatikėsite - kartais reklamuojamos ir geros knygos! Knygos turinys nėra įmantrus. Visi įvykiai daugiau ar mažiau nuspėjami - tai vienas iš didžiausių minusų, tačiau žavi tai, jog intriga kuriama ne įvykių seka, o įtraukiant skaitytoją į painų mįslių žaidimą, kuris išpainiojamas tik pačioje kūrinio pabaigoje.

Kadangi knygos veiksmas vyksta XV amžiuje, negaliu nepaminėti puikiai atkurtos to laikmečio atmosferos, juntamos visame kūrinyje. Neblogai sukurtas ir paties Leonardo Da Vinčio paveikslas. Gal kiek per daug rūstus ir rimtas, jeigu remsimės M. Gelbo knygomis, kuriose rašoma, kad garsusis dailininkas mėgo juokauti.

Tikiuosi, kad Tyto Alba išleis ir kitas Javiero knygas. Lauksime autoriaus Lietuvoje ir tikėsimės, kad jis parašys dar ne vieną susižavėjimą sukeliančią knygą.

Baigiu tuščiažodžiauti. Pasakysiu paprastai, kaip tikras kaimo vaikis (koks, beje, ir esu) - pirkit, skaitykit šitą knygą ir žavėkitės Javiero Sierra talentu, pamirškit tuos "rimtus" kritikus ir leiskit mėgautis knyga, kuri neiškraipo istorijos ir "veža" nuo pirmo iki paskutinio puslapio!

Prisipažįstu - sužavėjo